Apie skudurus

Sveikos, moterys. Šiandien- išskirtinai jums!

Prieš kurį laiką, atlikdama savo įprastinį reasearch lietuviškuose bloguose, aptikau straipsnį. Tokį gerą, jog perkaičiau keletą kartų, tada dar patyrinėjau komentarus (ko paprastai nedarau). Vėliau papasakojau apie jį mamai. Prieš keletą dienų perskaičiau vėl. Žodžiu, rašliava, kurios kiekvienas žodis yra absoliučiai teisingas, akiratyje pasitaiko labai retai. Tūkstantį taškų skiriu autorei Kotrynai už įžvalgas, blaivų mastymą ir originalumą. Bei kandumą, žinoma. 

Straipsnis- va čia va.

Komentuoti per daug čia nėra ką- viskas ir taip pasakyta, ko pati net nebūčiau pagalvojusi. Tiesą sakant, Zara niekad per daug nesižavėjau vien dėl tos masinės psichozės, o dabar ten neužsuku išvis. ,,Elito" parduotuvės- ne mano skonio :)

Jokiu būdu negalėjau nepasidalinti šituo radiniu. Tokius straipsnius turėtų spausdinti madų žurnalai, kurie paskutiniu metu orientuojasi tik į aukštąją madą, pamiršdami mirtinguosius vartotojus- didžiausią perkamąją galią. 

Nesiekiu šito blogo paversti mados tinklaraščiu. Tai- kasdienis darbas, kuriam ne visada turiu laiko. Be to, ir didele kompetencija šitam reikalui pasigirti negaliu. Žinoma, esu užsikasusi madų žurnaluose ir knygose, bet iš esmės man svarbi ne pati mada, o stilius. Ir nesu tikra, ar galėčiau pasakyti, kas šiuo metu tikrai yra ,,ant bangos". O jei ir žinočiau, tai ką- reikėtų atsisakyt savo mėgstamiausių drabužių? Niekada gyvenime.

Kadangi jau pradėjau tokią temą, tai prisipažinsiu, kad puoštis man yra šventė. Ir atvirkščiai. Todėl labai griežtai skirstau drabužius į kasdieninius ir išeiginius. Pirmieji kelia siaubą mano seneliams, kurių manymu, mergaitės neturėtų nešioti suplyšusių ar apsmukusių džinsų, o sportbačiai skirti tik sportui. Ir conversai kainuoja maždaug tiek, kiek ,,Inkaro" gamyklos apavas. Išeiginių drabužių grupei priklauso sijonai ir suknelės, kurių mano spintoje tikrai yra, ir aš juos nuoširdžiai mėgstu. Taip mėgstu, kad išlįsti į dienos šviesą (dažniau- į nakties tamsą) leidžiu itin retai ir tik tada, kai esu geros nuotaikos ir noriu gerai atrodyti tam, kad linksmai praleisčiau laiką.

Bet yra vienas BET. Atėjus vasarai, mano stiliaus poreikiai ir pojūčiai visiškai sukvailioja, todėl prieš eidama iš namų kartais net dūsauju įlindus į spintą ir neišsirinkdama, kuo apsirengti. Paskaitų metui ar paprastiems kasdieniams reikalams tai negalioja, bet iš esmės atšilus orams tikrai daug dėmesio skiriu tam, ką nešioju. 

Kadangi mėgstu pašniukštinėti mados bloguose, pastebėjau, jog labai madingi visokie wishlist'ai, inspiration'ai ir panašūs dalykai, todėl užsimaniau ir aš. Šiandien visą popietę  Pinterest ieškojau sau įkvėpimo. Iš patirties galiu pasakyti, kad tai labai naudinga, kai absoliučiai nežinai, nei ką turi apsirengti, nei kaip nori atrodyti. Tada užmeti akį į nuotraukas, prie kurių anksčiau paspaudei ,,like" ir viskas greitai išsisprendžia. Na, akį šiandien ne užmečiau, o tiesiog pasidėjau kuriam laikui :)

Taigi, prie reikalo. Kadangi radau visokių grožybių, noriu jas parodyt ir jums. 

   

 

 

 

 

  

  

 

 

 

 

Ir dar vienas dalykas, madingas bloguose- tai wardrobe essentials. Net per daug mąstyti nereikia, iškart akivaizdu, kad mano essentials yra ir bus visokio plauko džinsai, dryželiai ir per dideli drabužiai, kuriuos- ironiška- pamėgstu tada, kai nėra reikalo slėpti figūros.

Šiandien labai mergaitiškai. Bet kartais ir šitaip reikia.
Tikiuosi, buvo įdomu ir naudinga.

• Dienos pabaigai- prie įrašo apie stilių deranti labai stilingo jaunikaičio dar stilingesnė daina- "Mirrors".

Puoškitės ir laukit vasaros, kuri jau poryt! Neįtikėtina.

Iki!

  

Jubiliejus

Šiandien šventė!

Praėjo lygiai metai nuo tos dienos, kai interneto platybėse išdygo šitas blogas. Na, ir dar koks trejetas metų nuo to laiko, kai galvoje išdygo idėja.

Sukaktys mano gyvenime šiaip jau nėra svarbios. Prisimenu pačius įvykius, bet pasakyti, kada tai buvo- ne man. Net gimtadieniai mano aplinkoje visiškai nesureikšminami.

Gerai, kad čia išsaugomos visos datos, kitaip net nebūčiau pagalvojusi, kada tą blogą pradėjau ir apskritai- kad gali būti jo gimtadienis.

Kaip ten bebūtų, pirmas gimtadienis kartu yra ir reikšmingas, ir ne.

Reikšmingas, nes tai- pradžia. Tuos 42 įrašus, kuriuos čia sudėjau per metus, Jūs mielai (tikiuosi) skaitėt, komentavot ir gyrėt. Apytiksliai paskaičiavau, jog po kiekvieno mano pasisakymo Jūsų čia apsilankydavo apie 50. Kartais daugiau, kartais šiek tiek mažiau, bet absoliučiai kiekvienas Jūsų žvilgsnis į mano žodžius man labai labai glostė širdį. Net ir dėl kokių dviejų peržiūrų vis tiek būčiau rašiusi toliau.

Nereikšmingas, nes tai- tik pradžia. Metai praėjo labai greitai ir visko per juos nutiko, bet kas tie metai, jei jau nugyvenau beveik dvidešimt dvejus... 

Grįžtant prie skaičių, tai nežinau, tas 50- daug ar mažai. Nesiekiu lygiuotis į populiariausius, elitinius blogus, taip pat ir į mados tinklaraščius, kurie, kad ir kokie vidutiniški mano akimis atrodytų, vis tiek yra plačiai žinomi. O ,,Ožka" yra nei šioks, nei toks, bet labai stengiuosi, kad visas šitas reikalas būtų nuoširdus, todėl man malonu čia būti ir, kaip sakiau, matyti kiekvieną peržiūrą ir džiaugtis dėl kiekvienos atskirai.

Prieš tuos metus rašiau, jog nežinau, kas iš to išeis. Nežinojau, apie ką labiausiai noriu rašyti. Ir dabar dar nežinau. Bet suprantu vieną dalyką- blogas man tapo dienoraščiu pačia tikriausia to žodžio prasme. Dėl to čia visko daug, ne visada tas viskas turi aiškų tikslą ar prasmę, bet rašau tai, apie ką noriu ir dėl to man vis dar malonu tai daryti.

Norėjosi kažkokio simbolinio teksto šita proga. Bet kol kas nesu nusiteikusi rašymo paversti darbu, todėl per daug nemąstant gavosi, kas gavosi.

Galiausiai- padėkos.

• Ačiū pačiai sau, kad pradėjau rašyti (ne be paskatinimų, žinoma), kad darau tai su džiaugsmu ir kad vis dar turiu ką pasakyti. Už visus ne tik pakilimus, bet ir nuosmukius, nes liūdnos mintys man pačios gražiausios. Ir už tai, kad pagaliau viskas yra taip, kaip turi būti.
• Ačiū mano muzikai, kuri nenutyla beveik niekada, nes be jos nebūtų nei nuotaikos, nei pavadinimų, nei apskritai jokių minčių ir įrašų. Mūzos tikrai egzistuoja, tik skirtingais pavidalais.
• Ir pats didžiausias AČIŪ- toks didelis, kad norėčiau parašyti kokiu septyniasdešimtu šriftu, bet tai sudarko tekstą. Žodžiu, didelis, saldus, spalvotas, kvepiantis ir pūkuotas su drugeliais AČIŪ Jums- skaitantiems, komentuojantiems ir giriantiems net labiau, negu girčiau pati save. Jums ir dėl Jūsų atsirado ,,Ožka" ir tikiuosi dar kurį laiką čia pabus.

Nors ir sakiau, kad rašymo paversti darbu ar pareiga nenoriu, namų darbus vis tiek atlikau. Tikriausiai pastebėjot naują apipavidalinimą, nežinia, geras jis ar ne, bet mano akims malonus. Tikiuosi, netrukdys ir jums.

Ir galiausiai- niekaip negaliu apsieiti be iliustracijų. Dar kartą pasitvirtino faktas, jog jei kažkas apskritai egzistuoja, tai Google, be abejonės, turės ką pasiūlyti ta tema.

Gerai, kad buvot, dar geriau, jog esat, o geriausia bus, jei ir toliau būsit :) 

Iki greito!

Been there, done that

Nekenčiu dienų, kurios prasideda chaotišku rytu. Šiandien pramiegojau. Ne taip baisiai, kad pavėluočiau į paskaitą, bet vis tiek- neatlikau savo rytinių ritualų, kas reiškia, jog iš dienos gero nelauk.

Kadangi šiandien jokių planų geriau neturėti, tai štai, prisėdau į įprastinę savo darbo vietą prie siaubingai apkuisto stalo ir prisiminiau temą, kurią išplėtoti bloge pasiūlė draugė Rūta. Jau gana seniai, tiesą sakant.

Pagal statistiką 70% žmonių yra patyrę dejavu jausmą, todėl tikėtina, kad dauguma iš jūsų žino, apie ką kalbu. Nuobodžiausias sakinys ever- tai ką reiškia terminas, išvertus iš kokios nors kalbos. Deja vu prancūziškai reiškia ,,kažkur jau matytas". Dabar jau tikrai visi susigaudom.

Mane šitas jausmas aplanko gana dažnai visokiose kasdieniškose situacijose ir taip trumpai, kad neįmanoma net pamąstyti, nei kaip, nei iš kur. O po dviejų minučių viskas būna pamiršta.

Įdomus dalykas, o jei dar paaiškinamas įdomiais faktais ar bent spėjimais, tai dar įdomiau.

Žodžiu, pasinaudojau Google, nors nelabai pasitikiu informacija iš neaiškių šaltinių. Anyway, visokių diskusijų forumuose yra turbūt daugiau nei normalių straipsnių, bet bendram vaizdui susidaryti, kas yra tas dejavu ir kaip jis atsiranda, rašliavos užteko. Kaip ir tikėjausi, yra keletas kilmės variantų, o tyrinėjimus vykdo ir psichiatrai, ir psichoanalitikai, ir mokslininkai, ir burtininkai. Dėl to ir teorijos skiriasi:

• Šiaip jau dejavu yra vienas iš psichinių sutrikimų požymių, pasitaiko epileptikams priepuolių metu, bet jausmas gali aplankyti ir psichiškai sveikus žmones (džiugu), kuriems būdingas arba labai didelis nuovargis, emocinis stresas etc., arba kaip tik- visiškas atsipalaidavimas, kas, mano manymu, turėtų būti absoliučiai tuščia nuo minčių galva. Kaip koks moliūgas. Nes tokia galva informaciją turėtų priimti taip lengvai ir greitai, kad bet kas gali pasirodyt matyta ir patirta. Grįžtant prie epilepsijos: kai kurie mokslininkai sako, kad dejavu momentas yra lengvos formos epilepsijos priepuolis.
• Kadangi užsiminiau apie burtininkus, tai yra tokių teorijų, kaip kad dejavu- tai aiškiaregystė ir telepatija ir kad šitą fenomeną sukelia blogio jėgos bei demonai, kurie įsibrauna į sąmonę. Ir ko tik tie demonai nemoka...
• Dejavu sukelia pačios smegenys: tam tikri jose esantys centrai greičiau registruoja informaciją, negu mes ją suvokiame sąmoningai, todėl dėl tos sekundės dalies skirtumo atsiranda pojūtis, kad kažkur tai jau matyta. Smegenys- tai ne koks ,,Apple'' žaislas, o labai protingas mechanizmas, todėl man, kaip medicinos atstovei, šita teorija yra labai priimtina.
• Tikintys sapnais irgi nelieka pamiršti, nes dejavu bandoma paaiškint ir tuo, kad žmogus gali susapnuoti panašias situacijas ir dėl to vėliau kai kas atrodo pažįstama ir matyta. Na, sapnai irgi turi mokslinį paaiškinimą, bet šiaip man čia kvepia tom pačiom aiškiaregyste ir telepatija.
• Dar vienas smegenų pokštas: atsiminimai jose saugomi hologramų pavidalu, kurios yra kaip fragmentas, reikalingas norint atkurti didesnį kiekį informacijos. Taip, matyt, taupoma vieta smegenyse (panašiai kaip su .rar failais), o palyginimui tiktų visiem gerai žinomas jausmas, kai išgirdus kokią nors dainą, prisimeni visą istoriją, susijusią su daina. Kai tuo metu vykstančio įvykio fragmentai sutampa su kai kuriom praeities hologramom, tada viskas susimaišo ir smegenys ,,meta" dejavu jausmą.
• Kažkur dar užtikau informacijos, jog yra žmonių, kuriems nuo šito jausmo pasimaišo protas- jie galvoja, kad savo gyvenimą gyvena jau ne pirmą kartą (gal iš čia ir kilo idėja tam filmui ,,Švilpiko diena"..?), arba nesusitaria su savim dėl jausmo, kad kažkas jau yra patirta anksčiau ir žinojimo, kad taip būti negali.

Žodžiu, dejavu tyrinėjamas jau daugiau nei šimtą metų, bet kol kas niekas neapsisprendė, kas tai yra iš tikrųjų. Tikriausiai dėl to, kad jausmas yra labai subjektyvus, priklauso nuo kiekvieno žmogaus atskirai ir susijęs su emocijom, todėl nei sukonkretinti galima, nei sukelti dirbtinai. 

Kažkokia nelabai ryški ta mokslo šviesa šituo atžvilgiu...

Kaip ir sakiau- grįšiu greitai ir taip, kaip reikia.

• Dienos daina- One Republic.

Iki pasimatymo!

When you can't be what you want, you learn to be the thing you're not

Niekaip negaliu suprast, kodėl pasidariau tokia nepareiginga ir išsiblaškius, kokia paprastai nebūnu. Užsuku į blogą, o čia jau daugiau kaip mėnesį tyla. 

Nepajutau, kaip tas mėnesis praėjo, ir nežinau, kas vyko. Nemačiau, kaip nutirpo sniegas, pražydo pienės (beje, o žibučių šiemet buvo..?), net negalėčiau pasakyti, kada į lauką pirmą kartą po žiemos išėjau su Conversais. Nebežinau, kas vyksta pasaulyje, ką rodo per televizorių, ką gražaus turiu apsirengti ir ką darysiu, kai baigsis mokslo metai. Net nežinau kada jie baigsis. Nežiūriu serialų, skaitau visiškai ne tai, ką paprastai skaitau, nesimokau ir dėl to visiškai nesigraužiu. Butikuose lankausi apytiksliai penkis kartus rečiau nei esant normalioms aplinkybėms. Vieną dieną net apsirengiau suknelę, nors tai buvo paprasta diena. Namo grįžtu tik miegoti, bet ką veikiu dienomis- irgi nesu tikra. Jau ir abejoju, kas tokie yra žmonės aplink mane ir ko jie iš manęs nori. Žodžiu, kažkoks absoliutus pamišimas. Vakar mama ištaikė retą progą, kada gali su manim pabendrauti ir pareiškė: ,,tu egzistuoji kažkokioj kitoj dimensijoj". Paskutinis dalykas, kurio nežinau: kas man yra. Gal pavargau, gal čia kokia unikali pavasarinė alergija nuo žydinčių kaštonų, gal reikia pradėti valgyti saldumynus, gal įsimylėjau, o gal man tiesiog reikia profesionalios pagalbos.

Savarankiškai renkuosi paskutinį variantą, nes viskas yra gerai, o taip dažniausiai nebūna. Tiesiog nematau, kas galėtų būti blogai, o čia jau problema.

Žodžiu, gyvenimas dabar labai smarkiai juda- tiesiog šuoliuoja- į priekį. Fiziškai nesugebu rymoti prie kompiuterio ir dėstyti mintis raštu, kai galiu jas išsakyti balsu tiems, kuriems reikia ir tada, kada reikia.

Tiesa, pagrindinė mano klausytoja Patricija dabar manęs klauso kiek kitaip. Po penkiolikos metų teko atsisveikinti, kaip kad ir su visais gražiais reiškiniais tenka. Išliejau tiek ašarų, kiek reikėjo, bet ne daugiau. Kažkaip lengviau pasidarė: į senatvę skaudu žiūrėti. Taip geriau visiems. Don't you cry for the loss, smile for the living.

Jau atidariau savo Palangos sezoną- per paskutinį mėnesį ten lankiausi du kartus. Viskas kaip visada: pusiaukelėj galva ištuštėja, įėjus į namus apima ramybė ir tada jau tikrai atsiduri kitoj dimensijoj. Neįsivaizduoju, kur dar galėčiau pabūt su savim. 

Atsimenu, kaip pernai į Palangą bėgdavau nuo savo vidinių demonų. Šiemet, manau, demonai važiuos kartu, nes po labai ilgo laiko yra kas laiko Kaune ir nuo ko jaučiuosi savotiškai priklausoma :)

Truputį atpratau nuo bloginimo, tai nevisiškai susigaudau, ką čia reikia veikti. Dėl to apgailestauju. Kitas kartas bus greičiau ir tą kitą kartą bus, kaip turi būti. 

Tik kartais viskas gaunasi nieko negalvojant.

• Šiandien ne liūdnai, šiandien- ramiai. Passenger grįžo į mano kambarį: Life's for the living, Things that stop you dreaming. Tokiai muzikai komentarų nereikia, nes ji kalba pati už save. Ir šiandien man jos norisi būtent tokios. Gražios. 

Džiaukitės aktyvia saule, orkaitės efektu mašinoj, netikėtu lietum ir uodais. Iki greito!