Any Other World

Paprastai pavadinimą tekstui sugalvoju pabaigoj, kai pastraipos jau sudėliotos į vietas. Kartais pradedu nuo pavadinimo ir iš jo ,,išverdu" viską, kas būna žemiau. Kartais čia pasukčiauju ir įrašą pavadinu dainos, skambančios tuo metu, pavadinimu. Dabar irgi taip padariau ir pastebėjau, kad tie trys žodžiai labai tinka temai, kuri šiandien sukasi mano galvoj.

Tai va, šeštadienis man yra skaitymo diena (kaip ir bet kuri kita, tik gal truputį daugiau), todėl šiandien apie knygas.

Vakar buvau Knygų Mugėj. Šito renginio mano mama laukia maždaug nuo pavasario (tiksliau, kai apsilankom vienoj mugėj, kitą dieną ji jau laukia kitos). 

Nepaisant to, kad absoliučiai negaliu pakęsti masinio susibūrimo vietų ir nemėgstu, kai mane liečia svetimi žmonės, Knygų Mugė- smagus renginys. Smagus dėl keleto priežasčių: 

• Visi žmonės ten ateina tuo pačiu tikslu, o žinoti, kad esi tarp bendraminčių, visada malonu. Dėl šitos priežasties mėgstu slampinėt po knygynus;
• Man visada pakyla nuotaika matant visokio plauko asmenis, perkančius knygas, kas reiškia, jog jie jas skaitys, džiaugsis ir tobulės;
• Jei pasiseka, gali prigriebti knygą su autoriaus autografu. Šiemet ieškojau M. Starkaus ir naujos jo kelionių knygos- deja, nesėkmingai. Bet pagavau tą maloniąją Beatą, o tada teko pirkti jos receptų knygą, nes kaip galima nepasinaudot tokia proga? Tai, beje, buvo pirmas mano gyvenime kartas, kai pirkau receptų knygą, bet, manau, ne be reikalo. Smulkmena tie autografai, žinoma, bet jei žmogus sugeba parašyti ir išleisti knygą, tai jo tušinuku paliesta knyga tikrai verta pirmų pozicijų mūsų bibliotekoj;
• Prie šitų ir apskritai visų priežasčių tikriausiai reikėtų paminėti ir tai, kad galima rasti knygų stebėtinai mažom kainom. Nors pinigų man negaila dviem dalykam gyvenime, iš kurių vienas yra knygos, vis tiek labai smagu, kad gali be didelio nuskausminimo pasipildyt lentynas. Be krūvos kitų, namo parsivežiau du mados albumus, kurie gražiai derinasi prie kitų mano turimų. Tokie leidiniai toli gražu nėra pigūs, jei konkrečiau, tai šitie du knygyne kainuotų maždaug kiek vienas geros kokybės batas, o aš nusipirkau dvigubai pigiau. Laimikis!

Kažkada jau minėjau, kad esu truputį knygų graužikė. Ir tuo didžiuojuosi! 

Apskritai tai man labai baisu dėl žmonių, kurie neskaito. Jokiu būdu neapsimetu Literate iš didžiosios L ir nenoriu būt kaip kokia lietuvių kalbos mokytoja, kuri kaip užsukta kartoja, kad jei neperskaitysi visų knygų iš privalomos literatūros sąrašo- tau galas. Be to, visi mokykloj rašėm rašinius, kaip svarbu yra skaityti, koks žmogus būna dvasiškai pasikaustęs, protingas kaip gudrusis telefonas, kaip knygos lavina viską, ką galima lavint (išskyrus gal tik raumenis) ir taip galima būtų tęsti pakankamai ilgai, bet tokius pasamprotavimus esu rašius tiek kartų, kad jau net nebesinori.

Man tik akivaizdūs tie kiti- ne dvasiniai- dalykai. Nesvarbu, ką skaitai-  literatūros klasiką ar bestselerius, žurnalus, laikraščius- neišvengiamai plėti žodyną, lavini iškalbą ir kalbos logiką, nuoseklumą. O leksikonas apie žmogų juk viską pasako. Be to, tokiu būdu apsišvieti įvairiose srityse, todėl daugėja temų, kuriomis turi ką pasakyti, kas išgelbsti nuo to, kad tam tikrose žmonių kompanijose gali pasijausti visišku analfabetu, kuris nežino ne tik kas yra Lietuvos Premjeras, bet ir to, kad Žemė apvali. Jau nekalbu apie tai, jog taisyklingai rašyti nesugebantis žmogus išvis nėra vertas kažkur reikštis raštu, net ir feisbuke. 

Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad jei dabar ir pasakyčiau, kas yra Premjeras, negarantuoju, jog tai galėčiau padaryt pažadinta vidury nakties. Taip pat nesakau, kad mokykloj skaičiau visą privalomąją literatūrą. Na, ,,Altorių šešėly" yra mano lentynoj, ir ta knyga man nuoširdžiai patiko, kaip ir dvyliktos klasės modernistai ir dar keletas, bet iš esmės manau kad mokyklinę programą reikėtų truputį koreguot, nes nieko keisto, kad socialiniuose tinkluose, amerikietiškose komedijose ir akropoliuose jaukiai įsitaisiusi jaunoji karta tiesiog negali suprasti, ką tokio gilaus norėjo pasakyt prieš šimtą metų palaidotas autorius. Bet čia jau ne mano kompetencija.

Vėl grįšiu prie kasdienio skaitymo. Jei sakot, kad skaityt neturit laiko, tai labai jus užjaučiu, nes tada tikriausiai neturit laiko ir pavalgyt arba pamiegot. Gal skamba piktai, bet aš nuoširdžiai nesuprantu, kaip galima neturėt tam laiko. Ką, pavyzdžiui, žmonės veikia lovoj prieš miegą? Arba ką veikt valgant, pavyzdžiui, per pusryčius? Pastarasis yra vienas iš mano sunkiausiai atsikratomų įpročių. Močiutė sako, kad taip ,,suvalgysiu protą", bet net ir tai manęs negąsdina. Jei valgydama ko nors neskaitau- man neskanu. Arba kaip praleisti kelias minutes, kai jau kažkur susiruoši, bet iš namų eiti dar anksti, lauki, kol užsikraus kompiuteris, bus atsiųsta nauja serialo serija ar filmas, išvirs kažkas, ką verdi ir panašiai..? Tokiem atvejam pas mus namuose visur primėtyta laikraščių ir žurnalų, kurie gal manęs dvasiškai ir nepraturtins, bet tikrai apšvies, kas vyksta pasaulyje. 

Bet yra kaip yra. Save motyvuoti ir skaitymo džiaugsmą atrasti yra kiekvieno žmogaus reikalas. Žinoma, kaip suprasi to reikalo svarbą, kai per televizorių radžiai ieško žmonų ir visą popietę Pančitos lieja ašaras dėl Don Karlų ir neaišku, ką dar gyvenime veikia... Šituo sakiniu nenoriu pasakyt, kad nežiūriu televizoriaus. Juk ten dar rodo ir žinias, o kartais net pakenčiamus filmus. Apskritai dėl neskaitymo nekaltinu modernių technologijų, būtų neteisinga viską suversti televizoriui ar kompiuteriui, prie kurio praleidžiu tikrai daug laiko ir ne ,,Baltą drobulę" pdf formatu ten skaitau.

Smarkiai išsiplėčiau ir nepasakiau nė trečdalio to, ką norėčiau. Bet nesiekiu čia rašyt probleminių (ar dar blogiau- samprotaujamųjų) straipsnių, blogas man atitinką tą pirminę dienoraščio funkciją. Todėl iš esmės ir norėjau pasakyti apie tą paprastą kasdienį žurnalų ir nesudėtingo turinio knygų skaitymą ir kiek daug tokie paprasti dalykai duoda gero. Aišku, negalima teigti, jog paskaitęs naują ,,Žmonių" numerį jau esi labai protingas. Bet į kitą kraštutinumų pusę irgi nepulsiu: gyvenime yra ką veikti ir be tų neįtikėtinai sudėtingų kūrinių analizavimo, kuriuos skaito visi snobai ir dar apsimeta, kaip jiems nuo to gera. 

Tam kad įrašas nebūtų toks jau ,,mokyklinis", staigiai šokam prie kitos temos.

Kaip ir sakiau, prie kompiuterio praleidžiu nemažai laiko. Youtube per daug nesižaviu, išskyrus neišsenkančius muzikos šaltinius, bet visokių video dažniausiai nežiūriu ir tuo labiau jų pati neieškau, nes tai, mano manymu, yra absoliutus laiko švaistymas. Todėl dalykus, kurie nėra muzika, Youtube platybėse žinau tik kitų žmonių dėka. Kaip, pavyzdžiui, draugės Rūtos parodyta video blogerė Jenna Marbles, kuri nors ir atrodo kvaila (na, tikriausiai ir nėra labai protinga), bet sugeba iš nieko padaryt linksmus filmukus. Pažiūrėjau maždaug kas trečią, bet labiausiai patiko keletas:

• Apie tai, kaip esant neblaiviai, pasidaryt vakarinį makiažą. Įraše, kuris buvo paviešintas po šito, Jenna sako, kad gavo klausimų, ar tikrai ji filmavosi girta ir prisipažįsta, jog prisigėrė tiek, jog ryte neprisiminė, ar baigė filmuotis. 
• Apie tai, kaip atsikratyti žmonių, su kuriais nenori bendrauti. Šitas video man pasirodė labai praktiškas, nes aš irgi nemėgstu, kai kalbina nepažįstami, ką iškart ir pasakau, net nesistengdama mandagiai pasišalint.
• Apie oro uosto madas, kurios plačiąja prasme yra panašios į Kauno madas.
• Ir dar vienas ilgesnis: What always makes the Holidays Merrier? 

Ankstyvam šeštadienio vakarui tiek. Paskaitėm, pasismaginom Youtube, o toliau laikas ruoštis puoštis vakarinei programai :)

Turbūt reikėtų atskleisti pavadinimo dainą. Šiandien klausiau Mikos, kurio ,,žaislinių" dainų jau buvau pasiilgusi, tai pavadinimobrūkšnelisdienos daina ir yra:

• Mika- Any Other World. Prisiminiau jo koncertą Klaipėdoj prieš keletą metų, nostalgija apėmė, todėl dalinuosi live versija.

Gero sekmadienio ir iki kito karto!

One day

Visko tiek daug ir tas viskas taip nesusiję, kad net nežinau, nuo ko pradėti. 

Tai pradėsiu nuo nuotraukų ir trumpo pasakojimo: praėjusį penktadienį švenčiau mediumą. Dar neapsisprendžiau- linksma ar liūdna, jog praslinko pusė mokslų universitete ir po dar tiek pat laiko jau reikės kažką daryt gyvenime. Pavydžiu tiems, kurie jau daro, bet pavydžiu ir sau, kad dar galima nieko nedaryti. 

Taigi, apie šventę. Viskas buvo gana prabangu, solidu ir tikrai gražu. Pleveno visi įmanomi kvepalai, sklaidėsi suknelių šilkai ir klapsėjo dirbtinės blakstienos. Vėliau, žinoma, balius pakrypo linksmesne kryptim ir viskas buvo nebe taip gražu, bet apie tai kalbėti nėra reikalo. 

Kasdien slampinėju ,,pasipuošus" džinsais ir Timberland'ais, todėl vien užsimesti kokį nors puošnesnį apdarą man jau yra šventė. Kaip ir tos priklijuotos blakstienos (prisiekiu, klijų likučiai matosi dar šiandien) arba tamsus lūpdažis, pusbrolio pavadintas mėlynių uogiene. Bet ką tie vyrai supranta. 

Šiandien esu ypač mergaitiškai nusiteikus, tai gal šitą temą ir paplėtosiu. Pakutiniu metu daug laiko praleidžiu namie, kas yra baisiai blogai vien dėl to, kad čia yra šaldytuvas. Rezultatas- sportuoju beveik be reikalo :) 

Atradau keletą gerų mados blogų, todėl dabar turiu papildytą savo mėgstamiausiųjų sąrašą:

• Sincerely Jules prisijungia prie Coline blogo ir šiuo metu užima pirmą vietą. Stilius- 11 balų iš 10.
• Lietuviškas brand'as: Amoureuse de Mode ir Feed your fashion animal. Nei užima antrą vietą, nei neužima- tiesiog yra tarp mėgstamiausių.
• Dar yra tokie blogai, kurie yra kaip žurnalas- tiesiog gražūs pažiūrėti. Nuotraukos tai jau tikrai pavydėtinos: Bartabac, Costume Mariannan, Atlantic- Pacific (pažiūrėjus šitą man visada kyla klausimas- kiek pinigų turi ta moteriškė..?), ir dar vienas, kuris tikrai išsiskiria iš kitų- Love Aesthetics.
• Paskutinis atrastas irgi truputį kitoks: Style has no size. Kalba ten sukasi apie nestandartinę figūrą (o gal kaip tik standartinę..?), plus- size modelius ir mirtingąsias, ir šiaip apie dalykus, kurie būna ir kituose bloguose. Kadangi dėl svorio per daug nesuku galvos, tai ne dėl to ir blogas patinka. Ten randu labai gerų iliustracijų, kurios tikriausiai yra autorinės, bet gal nebūsiu nubausta už tai, kad pasidalinsiu keliom: 

Ta citata apie batus labiausiai patinka. Tuo vadovaudamasi visada būnu sau pati gražiausia :)

Tiek apie mergaitiškus reikalus, atsiprašau skaitytojų ne mergaičių.

Rytoj, kaip žinia, Valentino diena. Nors ir suvokiu, kad tai- Maximos šventė, vis tiek kažkaip nejaukiai tą dieną jaučiuosi, jei esu viena. Taip ir norisi padaryti ką nors negero... Todėl mąstau suorganizuoti pasimatymą su draugėm, kurios irgi yra Forever Alone, kad būtume Together Alone. 

Pradėjus tokią temą prisiminiau, ką kartą sakė protingoji mano grupės seniūnė. Žodžiu, yra tokių moterų, kurios iki 21 metų būna vienos, bet kai sueina 22- vyrais tiesiog lyja. Labai apsidžiaugiau, sulaukus tokių žinių, nepaisant to, kad dar pusmetį reikės palaukti ir kad tais vyrais visada truputį lynoja, tik kad tobulas vyras neegzistuoja, o man reikia kaip tik tokio. Kartą girdėjau iš kažkokio psichologo, jog moteris, kuri myli save, yra protinga ir graži vidumi, savim pasitiki ir žino, kad yra geriausia, rimtai net neieško antros pusės, nes kam jis, nabagas, jai reikalingas..?

Juokinga esu pati sau. Apskritai tai visokie meilės reikalai šiuo metu nėra pirmose pozicijose. Niekad ir nebuvo. 

Šiandien kažkoks kitoks gavosi tekstas. Gal todėl, kad dar rytas arba todėl, kad viskas pradeda dėliotis į savo vietas, kur, tikiuosi, ir liks. Arba dar todėl, kad po dviejų savaičių ateis pavasaris!

• Savaitgalio citatos ,,apdovanojimas" be konkurencijos atitenka draugei Gabrielei: ,,Biški pažįstu tave. Tu nekenti dovanos, įdėtos į maišelį ir kartais imi mano Naivybės akinius". Gaila, kad negaliu paviešinti, kokiame kontekste tai buvo pasakyta, bet sakinys labai pralinksmino.
• Dar vienas sakinys buvo pasakytas mano tėčio, kai vakar kalbėjom apie dienos naujienas ir tai, kad savo pareigas apleido dabartinis popiežius. Iš pradžių maniau, kad popiežiui atsibodo pasaulyje vykstančios nesąmonės ir jis dramatiškai trenkė durim sakydamas ,,my work here is done". Na, tikroji priežastis buvo ta, kad jis jau tiesiog per senas vadovauti bažnyčiai, kas pasak tėčio yra ,,nu ir gerai. Tai vežioja paskui gyvą mumiją stiklainyje".
• Pavadinimo daina: One Day 
• Ir jau galutinai pribaigti šitą supermergaitišką įrašą- truputį ,,seilėtas'' coveris, bet labai mėgstu tą berniuką Sam Tsui, todėl manau, kad jam čia vieta.

Viskas, laukit pavasario ir iki!

Ghost in the machine

Kai mokiausi dvyliktoj klasėj, besibaigiant mokslo metams mūsų superveikli ir visokių dalykų prisigalvojanti lietuvių mokytoja sugalvojo užduotį: parašyt kažkokio ten ilgio tekstą- autobiografiją. Reikėjo įsivaizduot, kad mums šešiasdešimt ir rašyt kas šauna į galvą. Na, gal ne visai taip skambėjo užduotis, bet už tai buvo pažadėti dešimtukai, dėl ko daugelis ir stengėsi. Tuo tarpu man tai buvo tik dar vienas tekstas, net nereikalavęs daug pastangų, be to, į tokius dalykus visada žiūrėdavau atsakingai, nes jei daryti kažką, tai daryti gerai. 

Žodžiu, iš viso šito reikalo buvo išleista nedidelė knygelė pavadinimu ,,Jaunų žmonių atsiminimai. 4c klasės autobiografijos", kurią gavom dovanų mokyklos baigimo proga. Pirmuose puslapiuose yra mokytojos kreipimasis į mus visus su linkėjimais, atsiminimais, padėkom ir kitokiais sentimentaliais dalykais, bet viena eilutė man taip užkliuvo, kad labai daug apie tai galvojau: ,,Tegul išsipildo visos svajonės, užkoduotos mažoje knygelėje". Būtent: užkoduotos. Nors tai buvo visiškos fantazijos haliucinacijos ir absoliuti laisvė, mintys iš niekur neatsiranda.

Viso to, ką tada pristačiau mokytojai, neperrašinėsiu, ir turbūt neverta: dabar, matyt,  parašyčiau geriau. Citatų užteks.

Pradžia apie vaikystę nebuvo išgalvota: ,,<...> Karstydavausi po medžius, kirpdavau lėlėms plaukus, piešdavau, kol iš spalvotų pieštukų likdavo tik galiukai. <...> Visą savo laiką mieliau atiduodavau knygoms, žurnalams ir kitiems skaitiniams. <...> ,,Gera daktarė išaugs"- sakydavo dėdės ir tetos. Energingai purtydavau galvą- mamos pėdomis neseksiu. 

Sulaukusi paauglystės, išgyvenau dvilypumo tarpsnį. Turėjau daug draugų, mėgau linksmintis, buvau aktyvi. Tačiau dažnai tiesiog užsidarydavau savo kambaryje ir rašydavau, rašydavau... <...> Pastebėjau, kokią galią turi žodis, kiekviena raidė, kiek daug būdų yra jais išreikšti emociją, jausmą..! Rašydama užsimiršdavau- skaičiai laikrodyje nieko nereikšdavo, rūpesčiai ištirpdavo tarp puslapių. Pagauta įkvėpimo rašydavau, kol pavargdavau fiziškai. Tačiau tai, ką sukurdavau, likdavo stalčiuose. Paauglystės rašliavos buvo didžiausia mano paslaptis..."

Visa tai yra beveik šimtaprocentinė tiesa. Toliau kai kurie faktai ne visai tikslūs, bet esmė vis tiek arti teisybės.
,,Gyvenimo keliai nežinomi,"- daug kartų gidėjau sakant. Likimo pokštai neaplenkė ir manęs. Ilgą laiką tvirtinusi priešingai, pasukau medicinos keliu".

O dar toliau- pats įdomumas.

,, <...> Būdama dvidešimt vienerių sutikau savo gyvenimo vyrą. <...> Jis buo jaunas rašytojas su cigarete tarp lūpų, suplyšusiais džinsais, nesidomintis nei materialiais, nei apskritai jokiais rimtais dalykais. Jo aplinka buvo bohemiška- pakvaišę rašytojai, naktinis gyvenimas, roko muzika. Tai apžavėjo mane. Vis dažniau mintimis grįždavau į paauglystę, į ,,prarašytus" metus. Mečiau medicinos studijas. Taip paprastai: vieną dieną suvokiau, jog tai- ne man".

Toliau apsvarsčiau ir ,,suteikiau" sau emigraciją į Ameriką, laisvai samdomos žurnalistės, vėliau- rašytojos pareigas. Praleidžiam.

,,Po pirmosios knygos pristatymo prasidėjo kelionės po pasaulį. Sulaukusi trisdešimties, jau buvau mačiusi daugelį kampelių. Žinoma, iš kūrybos aukso baseinuose nesimaudėme, tačiau vis dar gyvendami pigiai nuomojamame bute galėjome sau leisti tai, kas buvo tikra laimė- nepriklausomas gyvenimas, laisva kūryba, kelionės.

Vaikų nesusilaukėme. Ir susituokę niekada nebuvome. Tačiau mane ir jį siejo daug stipresni ryšiai nei santuoka".

Kame čia reikalas?

Tame, kad aš žiauriai pavydžiu tai moteriai, kuri yra mano fantazijos vaisius. Skaitau ir visiškai aiškiai suvokiu: toks gyvenimas tikrai vadinasi Gyvenimu.

Plačiąja prasme tai yra tai, ko man dabar labai reikia. Viską mesti ir pabėgti iš čia. Bėgti bet kur, į niekur ir pas nieką, kad tik toliau. Nebenoriu daugiau taip būti.

Pabaiga visada būna sudėtingiausia. Štai kaip sumontavau tada: ,,Man šešiasdešimt. Mano gyvenimas kelia šypseną. Ne ironišką, o laimingo žmogaus šypseną. <...> Neturiu vaikų- juos man atstoja šunys. <...> Turiu vadinamojo ,,turto", bet daug labiau vertinu jį- savo rašytoją, atvėrusį man akis, atvedusį į tikrą, pilnavertį gyvenimą.

Jaunystę prisimenu dažnai. Bet ne nostalgiškai. Aš vis dar esu jauna. Jauna širdimi, aistra, siekiais. Jauna savo polėkiu, energija. Jauna todėl, kad gyvenu ,,šimtu procentų". Dėkoju likimui už pokyčių vėjus, kurių dėka esu, kas esu".

Mano mama niekada man neišsako komentarų apie tai, ką darau. Tiesiog įvertina faktus, ką nuveikiau ir ko ne, bet ką apie tai galvoja- neaišku. Nei gerai tai, nei blogai: tiesiog tai įprasta. Bet nelabai seniai viena giminaitė, atvažiavusi į svečius, pareiškė: ,,Agnieška, mama sakė, kad kažkada kažkur rašei apie save, lyg autobiografiją". Žodžiu, aiškinomės, apie ką vyksta kalba, gal pusvalandį, kol galiausiai prisiminiau, ką ji turi omenyje. Ištraukiau knygutę, daviau paskaityti, o paskui išgirdau komentarą: ,,Kai mama pasakojo apie šitą, pasakė, kad visi vaikai, kaip vaikai: baigė mokyklą, gerą universitetą, įsidarbino už didelę algą geroj firmoj, susilaukė vaikų ir anūkų. O mano vaikas metė mediciną, susimetė su kažkokiu panku ir gyvena su dešimt šunų. Tai kaip man reaguot..?". Suspaudė širdį kaip su replėm ir neišeina iš galvos iki šiol.

Esmė tame, kad svajonės ir lieka svajonėm. Net jei jos teoriškai ir įgyvendinamos. Skauda dėl to, žinoma, bet, ko gero, neturėčiau tiek drąsos. 

Kažkada girdėjau frazę: ,,Yra dvi tragedijos gyvenime. Viena, kai tavo svajonės neišsipido, kita- kai išsipildo". Niekada nesupratau, ką tai reiškia. Ir dabar aiškiai nesuprantu, bet mintis atėjo impulsyviai. Reiškia, esu teisingam kely.

Tiesa, dar pamiršau paminėti, kad skaitydama visų rašliavas, radau daugiau savo minčių, ne tik puslapyje su savo vardu :) Tada prisiminiau, kaip šituos namų darbus dariau ne tik sau, ir kad ir kaip stengiausi pakeisti rašymo stilių, nieko nesigavo.

• Dienos dainos šiandien nebus. Tiesiog niekas man čia nesiderina.

Iki!