Wonderful World

Šiąnakt į mano kambarį įsliūkino mintis. Tyliai įsiropštė į lovą, palindo po visais patalais ir apsigyveno galvoj. Taip aš supratau, kodėl dažniausiai nesijaučiu laiminga. Nes nenoriu. 
Nenorėjau būti laiminga.
Bet dabar noriu, tai ir būsiu. Norėčiau tikėt, kad laimę lengva rasti, bet tikriausiai ji pati randa šeimininką. Laimė siekia tobulybės ir ieško tinkamo žmogaus, kuriame apsigyvens. O jau kai randa...
Laiminga siela myli ir net žiūri į viską su meile. Nes turi didelę širdį, kurią reikia visiems dalinti. Ir žino, kad jei negali būti su tais, kuriuos myli, tai myli tuos, kurie yra.
Laiminga siela gyvena taip, lyg rytojus neateitų. Kartais pasiklysta, bet tik ten, kur malonu pasiklysti.
Žinoma, laiminga siela kartais liūdi ir tyliai tūno kampe. Gerai, kad gali ne tik kalbėti, bet ir tylėti apie viską...
Galų gale, laimė juk turi sparnus, todėl gali pasiekt ne tik lubas, bet ir žvaigždes. Ir pasiekia, bet tik tada, kai pati to noriu.

Tikrai žinau, kad aplink pasaulis gražus. Keisčiausia, kad tai matau tik naktį, kai tamsu :)


Pabaigai pridursiu, kad tekstas ne visai naujas, bet šiandien pasirodė teisingas.
Ir tuoj pat baigiu, kol neapsigalvojau ir visko neištryniau.

Pasistenkit būt laimingi, rimtai.