This is what it feels like

Kaip jūsų vasara bėga?

Po beveik pusantro mėnesio aš jau Kaune, nors tikriausiai neilgam.

Keistas jausmas čia būti, keistos visos tos sankryžos ir šviesoforai, keista, kad negali kada užsinori nueiti prie jūros. Išvis, visa mano egzistencija keista.

Labai pasiilgau blogo- vienintelio dalyko, kurio apskritai pasiilgau paskutiniu metu. Bet rymau dabar priešais ekraną ir svarstau, kas blogiau: ar neturėti, ką pasakyti, ar turėti tiek daug, kad net neverta pradėti..?

Visi žino, kokia ta vasara yra- nesibaigianti ramybė su linksmybių pertraukom. 

Bent aš šiemet tai tikrai radau ramybę, turbūt pirmą kartą per keletą metų. Taip atsipalaidavau, kad truputį net apgrioviau savo gyvenimą, dėl ko rudenį tikriausiai gailėsiuos. Kaip ten bebūtų, visiškai laikausi principo "dabar ir čia", todėl galvos per daug ir nesuku.

Šita vasara kol kas lepina įdomiom ir maloniom pažintim, tai užsiminus apie ramybę, prisiminiau vieną išgirstą mintį. Tai- apie laimę, kuri vieniems yra visokie materialūs dalykai (nebūtinai pinigai ar gera mašina, bet reiškiniai, kuriuos gali paliesti: draugai, šeima, mylimas žmogus etc.), kitiems dar nežinia kas (iš tikrųjų tai niekad ir nesusimąsčiau, kas yra mano laimė), o dar kitiems laimė yra tiesiog ramybė. Kaip ir sakiau, niekada per daug nesvarsčiau, ką man reiškia ta laimė, bet dabar pradedu suprasti, kad visa tai ateina iš vidaus tada, kai jautiesi laisvas nuo visų rūpesčių ir kasdienybės. Tada apima ramybė ir dabar aš jaučiuosi laiminga. 
Nepaisant to, kad Kaune man visiškai nepatinka ir kuo greičiau vėl noriu į pajūrį :)

Bet čia tik aplinkybės. Šiuo metu man svarbiausia gera savijauta, todėl darau tik tai, ką noriu daryti ir būnu tik su tais, su kuriais noriu būti. Galiu bet kada apsiverkti, nors prieš sekundę juokiausi. Ir atvirkščiai. Ir nematau nei vienos priežasties, kodėl turėčiau elgtis kitaip. 
Mano nuoširdžiai susirūpinusi mama net padovanojo apyrankę su keturlapiu sėkmės dobilėliu ir paukščio galva, ,,nes tu absoliučiai laisva, kaip paukštis"- pridūrė apmaudžiai. Žinoma, norėtų normalaus vaiko.

Kol kas dar negaliu ,,įšokti" į normalų gyvenimą, pamiršau, ką Kaune reikia veikti ir kaip reikia rašyti. Labai noriu kuo greičiau mintimis grįžti ten, kur turėčiau būti, bet tiesiog fiziškai nesugebu.
Gal po kurio laiko.

• Vakaro dainos: man nelabai būdinga Say My Name ir vėl Let Her Go, dabar jau labai ilgam įgavusi visai kitą prasmę.
• Savaitės mind fuck- nuo draugių gimtadienio proga gavau finansavimą tatuiruotei, apie kurią jau seniai vis pamąstau. O šiemet man kažkaip norisi dar ir simboliškai pažymėti šitą vasarą. Tai- vienintelis dalykas, dėl kurio kažkiek rūpinuosi.
• Ir pabaigai: išmintis, kuria tikrai vadovaujuosi bendraudama su žmonėm.

Nežinau, kada grįšiu. Pavargau visiems viską žadėti, o paskui netesėti. Tikiuosi, grįšiu greitai.

Iki ir live to the max!