Help me lose my mind

Paskutinį vasaros rytą sumuštinius kemšu apsiašarojus ir užsikąsdama ledais ir taip nenoriu, kad visa tai pasibaigtų, jog, atrodo, griūsiu ir pradėsiu rankom daužyti žemę, kaip daro maži vaikai.
Puikiai atsimenu, kaip lygiai prieš metus rašiau, jog tokios vasaros pakartoti nenorėčiau. Tai šitą ne pakartoti norėčiau, o kad ji niekada nesibaigtų. Drąsiai sakau: tokio prasmingo laiko viena su savim dar nesu turėjus. Nuoširdžiai neįsivaizduoju, ką darysiu čia, nes jaučiuosi tikra pajūrio gyventoja, bet tikiuosi, ta ramybė, kurią parsivežiau su savim, liks bent iki žiemos.

Niekada nesureikšmindavau žvaigždėto dangaus. Rugpjūtį, kai žvaigždžių matosi daugiau, nei visus metus kartu sudėjus, dažniausiai leidžiu pajūry, kur dažniausiai debesuota, arba mieste, kur tas dangus nelabai ir matosi. Kita vertus, į dangų spoksoti labiau mėgstu dieną, kai vyksta debesų šou. Galiausiai- žvaigždėtas dangus yra nuvalkiotos romantikos asociacija, ko šiaip jau vengiu. Atsimenu tik vieną vakarą prieš kokius aštuonerius metus, kada tie žiburėliai virš galvos tikrai užbūrė. Veiksmas vyko viename iš Varėnos ežerų, mano tėtis ir pusbrolis pramogavo naktinėje žvejyboje, o aš gulėjau valtyje ežero vidury visiškoj tyloj ir negalėjau nuleisti akių. Dangus atrodė gerokai patobulintas fotošopu, ir viskas būtų lyg niekur nieko, jei tuo metu manęs nebūtų kankinusi pirmoji nelaiminga meilė. Gražus prisiminimas ir turbūt vienintelis, kada žvaigždės reiškė tiek daug.
Bet vieną iš tų naktų, kurią savo vasaros rezidencijoj leidau be kompanijos, sėdėjau balkone ir visai netyčia pakėliau akis į dangų. Ir toks nenusakomas jausmas apėmė... Atrodo, nusikabinčiau tą tamsiai mėlyną blizgučiais apibertą platybę kaip užuolaidą, apsivyniočiau ja ir niekad nenusiimčiau. Nešiočiau tą didybę kaip kokį Supermeno apsiaustą, kol blizgučiai nubyrėtų. Arba nenubyrėtų. Kas tada dar gali būt neįmanoma..? "Shoot for the stars"- taip vadinasi mano nauja tikslų siekimo technologija.                         


Į Kauną grįžau mažiau nei prieš parą, bet pajūrį dabar jau primena tik vis dar garbanoti plaukai ir smėlis batuose. Ir savijauta, aišku. Tai dabar stengsiuos būt vakuume, kad niekas neišsklaidytų mano nuotaikos, o smėlį batuose ir paliksiu. Iki kitų metų.

• Ryto daina: naujiena mano sąraše, kurios pavadinimas man kažkoks simboliškas.
• Ir dar viena lengvesnė, kuri šiandien tikrai kelia ūpą.

Gražios Jums Rugsėjo 1-osios šventės, gerai nusiteikit ir dar pasidžiaukit tuo, kas liko iš vasaros.

Iki pasimatymo!