Don't be plastic- be fantastic!

'Sup!

Pastarosiom dienom man niekaip neduoda ramybės toks reiškinys kaip natūralumas. Turiu omeny ne ekologiją, ne maistą be prieskonių (kurį tik tokį ir pripažįstu, beje), ne kažkokią mineralinę kosmetiką, kurią Akropolyje man tiesiog bandė įkišti tiesiai į rankas už vidutinio gudrafono kainą. Ne.

Tiesiog praėjusią savaitę išklausiau vieno vyriškos lyties atstovo monologą apie tradicines kaunietes su pėdkelnėm vietoj kelnių, pūstom striukėm ir Nutella ant veido, o šiandien pasijutau nejaukiai prie kasos parduotuvėj, nes tarp kitų moterų ir merginų buvau vienintelė nepasipuošus. Garbės žodis- kas čia blogo išeiti iš namų, įšokti į mašiną, tada nueiti į parduotuvę nusipirkti duonos ir vėl parvažiuoti apsiavus šlepetėm, kurios gal ir guminės ir gal ir skirtos baseinui, bet nereikalauja net pasilenkti tam, kad jas apsiautum..? Jei jums atrodo, kad blogai, tai iškart atsiprašau. Dar vienas akibrokštas: būna dienų, kai parduotuvėj pasirodau be priklijuotų blakstienų ir nelakuotais nagais. Aš tikrai apgailestauju.

Žodžiu, turbūt jau suprantat, kur suku.

Pasakysiu atvirai- mane mirtinai gąsdina šiuolaikinių merginų dirbtinumas. Ir kalbu ne tik apie Nutellą ant veido, nors apie šitą reiškinį būtų galima "užvesti" atskirą blogą. 

Pirmas ir turbūt juokingiausias dalykas yra mergaitiška mityba. Absoliučiai pripažįstu, kad sportiškas kūnas yra ir gražu, ir sveika, ir visa kita. Bet kai dantų krapštukas aimanuoja "vajėėėzau, priaugau svorio..." (tubūt kokius 200 gramų), tai kaip jaustis kad ir dešimčia kilogramų sunkesnėms draugėms..? Apskritai tai tas "aš tokia stora" per dieną pasakomas tiek pat kartų kiek gal ne "labas", bet "ką tu?" tai tikrai. Ir jau nebėra net jokios paslėptos prasmės: vyrams tie žodžiai turėtų šifruotis kaip "geriau jau pasakyk man komplimentą, kaip gerai atrodau, nes kitaip susirauksiu ir nekalbėsiu su tavim kurį laiką", o kitoms moterims- "geriau jau pasakykit, kad jūs trigubai storesnės už mane, nes kitaip susirauksiu ir kalbėsiu ne tiek daug, kiek visada". 

Ir dar: kartą iš tikrai protingų vaikinų išgirdau, kad žavi yra ne ta moteris, kuri arba amžinai dejuoja, kad negali valgyti to ir ano (galiausiai lieka tik vanduo), arba geriausiu atveju pakramto kokį salotos lapą, o ta, kuri godžiai valgo normalų maistą (toje situacijoje, apie kurią kalbu, dalyvavo pica) ir į nieką nekreipia dėmesio.

Žinoma, nekrypstu į kraštutinumus ir nesakau, kad kebabo padažas ant veido ir čepsėjimo garso takelis yra gerai, bet tos dietos tai tikrai ne pasaulio stebuklas.

Kitas dalykas, apimantis daugelį sričių, yra tas nuolatinis stengimasis gerai atrodyti. Tikrai žaviuosi tom, kurios būna pačiam žydėjime iškart, kai tik išlipa iš lovos iki tos akimirkos, kai užmiega. Bet žaviuosi ne dėl geros išvaizdos, o dėl to, kad tam skiriama tiek laiko ir jėgų! Juokauju truputį, žinoma, bet come on, moterys, į ką jūs turit būt panašios, kad bijotumėt, jog jus kas nors pamatys ne geriausios formos? Ir vėl nepuolu į kraštutinumus- švara yra numeris vienas, bet makiažas ryte..? Arba, grįžtant prie įrašo pradžios, efektingas naujas outfit parduotuvėj, nors tikslas ir yra tik ta parduotuvė..? Sakykim, gana apie tas parduotuves. Bet vakarinis makiažas dieną, kai, pavyzdžiui, slankioji po Akropolį? Prie vakarinio makiažo, žinoma, atitinkamai priderinta šukuosena, kuriai padaryti reikia pusvalandžio, o išsileisti ji gali per penkias minutes, todėl galvos judinimas apribojamas iki minimumo. Dar galėčiau vardint ir vardint: apie aukštakulnius, kurie, deja, jokiu būdu neatrodys gražiai, jei su jais įmanoma tik stovėt; papuošalai, kurie kartu sudėjus sveria tiek pat, kiek jų nešiotoja; nagai, kurie gali būt panaudoti kaip ginklas, bet skardinę atidaryti- misija neįmanoma. Ir čia dar net ne pradžia! Tiesa, dar pamiršau antakius, kurie tai jau tikrai yra pačioj viso šito viršūnėj. Niekada nesupratau logikos išrauti viską tam, kad nusipieštum. Arba gal čia su manim kažkas blogai ir aš nesuprantu, jog siūliukai vietoj antakių ir amžinai nustebus veido išraiška atrodo labai gundančiai. Jei taip- praneškit.

Grįžtant prie tos Nutellos, tai jei būtinai reikia būti San Tropezo gražuole vidury žiemos, tai kosmetika gali būt tepama ir ant kaklo, bet čia jau smulkmenos. Apskritai tai visas tas rudumo kultas yra truputį juokingas šalyje, kur natūraliai įdegti galima tik kokį mėnesį ar du, bet tiek jau to. Jei natūralios metų laikų kaitos argumento neužtenka, tai J.Statkevičius "Grožio kirtyje" rašė, kad balta oda yra aristokratiškumo ženklas, o pajuodę nuo saulės yra tik varguolės, kurios Ispanijoj skina pomidorus. Nesakau, kad visiškai pritariu tokiam kategoriškam teiginiui, pati gal sugalvočiau švelniau. Esmė tame, kad aš nesu iš tų, kurių atostogų tikslas yra pavirsti juodaode, ir tikiuosi, kad aš ne viena!

Truputį nukrypau nuo temos, bet tęsiu apie makiažą. Akivaizdu, kad moterys dažosi ne todėl, kad netyčia nusipirko kosmetikos ir ją reikia išnaudoti. Veidas "piešiamas" turbūt labiausiai dėl vyriškos lyties, tik kad jiems, mano manymu, nėra jokio skirtumo. Tiksliau, gal ir yra- niekam nemalonu paliesti veidą ir suprasti, kad prie to veido dar reikės prisikasti per keletą centimetrų kosmetikos. Arba kaip nemalonu yra išsigąsti, kai pamatai klubo deivę dienos šviesoj. Arba nuolat girdėti "neliesk mano plaukų o ne vėjas o siaube vienas lašas lietaus o aš taip stengiausi tas tris valandas kol pasidariau šukuoseną". Apie nulūžusio nago tragediją gal net nepradėsiu.

Žodžiu, visi žmonės kaip žmonės, tik tos moterys kažkokios nei šiokios, nei tokios. Prisiminiau tą anekdotą, kai Dievas sukūrė vyrą, džiaugėsi, sakė, gerai bus, galės gyvent, o kai sukūrė moterį, susiraukė, truputį nusivylė, o tada atsiduso ir nusprendė: "tiek to- pasidažys". Tai gal čia nuo to viskas ir prasidėjo..? 

Kaip ir sakiau, šitai temai nėra pabaigos. O jos gal ir nereikia, tiesiog norėjau pasakyt, kad visas šitas reikalas mane taip nervina ir erzina, kad kartais iš principo  pasirodau viešumoj beveik taip pat, kaip išlipau iš lovos. O ką? Nenoriu nieko gąsdinti: žmonės turi priprasti prie to, kaip atrodau iš tikrųjų, o vėliau maloniai nustebti, kai esant progai pamato pilną komplektą su makiažu, kažkuo panašiu į šuokuoseną (kuriai, beje, nei lietus, nei vėjas nebaisūs) ir visom kitom moteriškom gudrybėm. Tada ir komplimentai širdį paglosto, ir pati jaučiuosi nekasdieniškai.

Bet pabaigos vis tiek kažkokios norisi. Vakar mano draugas Mantvydas pasakojo apie savaitgalio linksmybes ir kokius pick-up line'us panaudojo: pirmas vaidmuo buvo dizainerio ir A.Pogrebnojaus draugo, antras- istorija, jog rudenį žais NBA. Sakė, jog "kibo" gerai. Jo išvada: "Nežinau, ar panų lygis nukrito, ar čia jau patirtis". Labai, tikrai labai norėčiau tikėti, kad patirtis...

Išsiplėčiau daugiau, nei norėjau, bet tokių dalykų kompaktiškai išdėstyti nelabai įmanoma. Jau absoliučiai pabaigai pasidžiaugsiu, jog trečiadienį vėl išvažiuoju į Palangą, kur tikriausiai vasarą ir užbaigsiu. Tai tikiuosi, kad pamatysiu ne aukštakulnius, smingančius tarp tilto lentų ir ne vakarinius apdarus ant smėlio, o pažįstamus veidus ir dar ką nors malonaus. Susisiekit su manim, jei ką :)

• Dienos daina apie dangų ir smėlį.
• Praėjusį kartą užsiminiau apie tatuiruotę. Vis dar brandinu šitą idėją, bet ji jau labai konkreti: 

Gerų jums dienų ir iki pasimatymo!