Help me lose my mind

Paskutinį vasaros rytą sumuštinius kemšu apsiašarojus ir užsikąsdama ledais ir taip nenoriu, kad visa tai pasibaigtų, jog, atrodo, griūsiu ir pradėsiu rankom daužyti žemę, kaip daro maži vaikai.
Puikiai atsimenu, kaip lygiai prieš metus rašiau, jog tokios vasaros pakartoti nenorėčiau. Tai šitą ne pakartoti norėčiau, o kad ji niekada nesibaigtų. Drąsiai sakau: tokio prasmingo laiko viena su savim dar nesu turėjus. Nuoširdžiai neįsivaizduoju, ką darysiu čia, nes jaučiuosi tikra pajūrio gyventoja, bet tikiuosi, ta ramybė, kurią parsivežiau su savim, liks bent iki žiemos.

Niekada nesureikšmindavau žvaigždėto dangaus. Rugpjūtį, kai žvaigždžių matosi daugiau, nei visus metus kartu sudėjus, dažniausiai leidžiu pajūry, kur dažniausiai debesuota, arba mieste, kur tas dangus nelabai ir matosi. Kita vertus, į dangų spoksoti labiau mėgstu dieną, kai vyksta debesų šou. Galiausiai- žvaigždėtas dangus yra nuvalkiotos romantikos asociacija, ko šiaip jau vengiu. Atsimenu tik vieną vakarą prieš kokius aštuonerius metus, kada tie žiburėliai virš galvos tikrai užbūrė. Veiksmas vyko viename iš Varėnos ežerų, mano tėtis ir pusbrolis pramogavo naktinėje žvejyboje, o aš gulėjau valtyje ežero vidury visiškoj tyloj ir negalėjau nuleisti akių. Dangus atrodė gerokai patobulintas fotošopu, ir viskas būtų lyg niekur nieko, jei tuo metu manęs nebūtų kankinusi pirmoji nelaiminga meilė. Gražus prisiminimas ir turbūt vienintelis, kada žvaigždės reiškė tiek daug.
Bet vieną iš tų naktų, kurią savo vasaros rezidencijoj leidau be kompanijos, sėdėjau balkone ir visai netyčia pakėliau akis į dangų. Ir toks nenusakomas jausmas apėmė... Atrodo, nusikabinčiau tą tamsiai mėlyną blizgučiais apibertą platybę kaip užuolaidą, apsivyniočiau ja ir niekad nenusiimčiau. Nešiočiau tą didybę kaip kokį Supermeno apsiaustą, kol blizgučiai nubyrėtų. Arba nenubyrėtų. Kas tada dar gali būt neįmanoma..? "Shoot for the stars"- taip vadinasi mano nauja tikslų siekimo technologija.                         


Į Kauną grįžau mažiau nei prieš parą, bet pajūrį dabar jau primena tik vis dar garbanoti plaukai ir smėlis batuose. Ir savijauta, aišku. Tai dabar stengsiuos būt vakuume, kad niekas neišsklaidytų mano nuotaikos, o smėlį batuose ir paliksiu. Iki kitų metų.

• Ryto daina: naujiena mano sąraše, kurios pavadinimas man kažkoks simboliškas.
• Ir dar viena lengvesnė, kuri šiandien tikrai kelia ūpą.

Gražios Jums Rugsėjo 1-osios šventės, gerai nusiteikit ir dar pasidžiaukit tuo, kas liko iš vasaros.

Iki pasimatymo!

Don't be plastic- be fantastic!

'Sup!

Pastarosiom dienom man niekaip neduoda ramybės toks reiškinys kaip natūralumas. Turiu omeny ne ekologiją, ne maistą be prieskonių (kurį tik tokį ir pripažįstu, beje), ne kažkokią mineralinę kosmetiką, kurią Akropolyje man tiesiog bandė įkišti tiesiai į rankas už vidutinio gudrafono kainą. Ne.

Tiesiog praėjusią savaitę išklausiau vieno vyriškos lyties atstovo monologą apie tradicines kaunietes su pėdkelnėm vietoj kelnių, pūstom striukėm ir Nutella ant veido, o šiandien pasijutau nejaukiai prie kasos parduotuvėj, nes tarp kitų moterų ir merginų buvau vienintelė nepasipuošus. Garbės žodis- kas čia blogo išeiti iš namų, įšokti į mašiną, tada nueiti į parduotuvę nusipirkti duonos ir vėl parvažiuoti apsiavus šlepetėm, kurios gal ir guminės ir gal ir skirtos baseinui, bet nereikalauja net pasilenkti tam, kad jas apsiautum..? Jei jums atrodo, kad blogai, tai iškart atsiprašau. Dar vienas akibrokštas: būna dienų, kai parduotuvėj pasirodau be priklijuotų blakstienų ir nelakuotais nagais. Aš tikrai apgailestauju.

Žodžiu, turbūt jau suprantat, kur suku.

Pasakysiu atvirai- mane mirtinai gąsdina šiuolaikinių merginų dirbtinumas. Ir kalbu ne tik apie Nutellą ant veido, nors apie šitą reiškinį būtų galima "užvesti" atskirą blogą. 

Pirmas ir turbūt juokingiausias dalykas yra mergaitiška mityba. Absoliučiai pripažįstu, kad sportiškas kūnas yra ir gražu, ir sveika, ir visa kita. Bet kai dantų krapštukas aimanuoja "vajėėėzau, priaugau svorio..." (tubūt kokius 200 gramų), tai kaip jaustis kad ir dešimčia kilogramų sunkesnėms draugėms..? Apskritai tai tas "aš tokia stora" per dieną pasakomas tiek pat kartų kiek gal ne "labas", bet "ką tu?" tai tikrai. Ir jau nebėra net jokios paslėptos prasmės: vyrams tie žodžiai turėtų šifruotis kaip "geriau jau pasakyk man komplimentą, kaip gerai atrodau, nes kitaip susirauksiu ir nekalbėsiu su tavim kurį laiką", o kitoms moterims- "geriau jau pasakykit, kad jūs trigubai storesnės už mane, nes kitaip susirauksiu ir kalbėsiu ne tiek daug, kiek visada". 

Ir dar: kartą iš tikrai protingų vaikinų išgirdau, kad žavi yra ne ta moteris, kuri arba amžinai dejuoja, kad negali valgyti to ir ano (galiausiai lieka tik vanduo), arba geriausiu atveju pakramto kokį salotos lapą, o ta, kuri godžiai valgo normalų maistą (toje situacijoje, apie kurią kalbu, dalyvavo pica) ir į nieką nekreipia dėmesio.

Žinoma, nekrypstu į kraštutinumus ir nesakau, kad kebabo padažas ant veido ir čepsėjimo garso takelis yra gerai, bet tos dietos tai tikrai ne pasaulio stebuklas.

Kitas dalykas, apimantis daugelį sričių, yra tas nuolatinis stengimasis gerai atrodyti. Tikrai žaviuosi tom, kurios būna pačiam žydėjime iškart, kai tik išlipa iš lovos iki tos akimirkos, kai užmiega. Bet žaviuosi ne dėl geros išvaizdos, o dėl to, kad tam skiriama tiek laiko ir jėgų! Juokauju truputį, žinoma, bet come on, moterys, į ką jūs turit būt panašios, kad bijotumėt, jog jus kas nors pamatys ne geriausios formos? Ir vėl nepuolu į kraštutinumus- švara yra numeris vienas, bet makiažas ryte..? Arba, grįžtant prie įrašo pradžios, efektingas naujas outfit parduotuvėj, nors tikslas ir yra tik ta parduotuvė..? Sakykim, gana apie tas parduotuves. Bet vakarinis makiažas dieną, kai, pavyzdžiui, slankioji po Akropolį? Prie vakarinio makiažo, žinoma, atitinkamai priderinta šukuosena, kuriai padaryti reikia pusvalandžio, o išsileisti ji gali per penkias minutes, todėl galvos judinimas apribojamas iki minimumo. Dar galėčiau vardint ir vardint: apie aukštakulnius, kurie, deja, jokiu būdu neatrodys gražiai, jei su jais įmanoma tik stovėt; papuošalai, kurie kartu sudėjus sveria tiek pat, kiek jų nešiotoja; nagai, kurie gali būt panaudoti kaip ginklas, bet skardinę atidaryti- misija neįmanoma. Ir čia dar net ne pradžia! Tiesa, dar pamiršau antakius, kurie tai jau tikrai yra pačioj viso šito viršūnėj. Niekada nesupratau logikos išrauti viską tam, kad nusipieštum. Arba gal čia su manim kažkas blogai ir aš nesuprantu, jog siūliukai vietoj antakių ir amžinai nustebus veido išraiška atrodo labai gundančiai. Jei taip- praneškit.

Grįžtant prie tos Nutellos, tai jei būtinai reikia būti San Tropezo gražuole vidury žiemos, tai kosmetika gali būt tepama ir ant kaklo, bet čia jau smulkmenos. Apskritai tai visas tas rudumo kultas yra truputį juokingas šalyje, kur natūraliai įdegti galima tik kokį mėnesį ar du, bet tiek jau to. Jei natūralios metų laikų kaitos argumento neužtenka, tai J.Statkevičius "Grožio kirtyje" rašė, kad balta oda yra aristokratiškumo ženklas, o pajuodę nuo saulės yra tik varguolės, kurios Ispanijoj skina pomidorus. Nesakau, kad visiškai pritariu tokiam kategoriškam teiginiui, pati gal sugalvočiau švelniau. Esmė tame, kad aš nesu iš tų, kurių atostogų tikslas yra pavirsti juodaode, ir tikiuosi, kad aš ne viena!

Truputį nukrypau nuo temos, bet tęsiu apie makiažą. Akivaizdu, kad moterys dažosi ne todėl, kad netyčia nusipirko kosmetikos ir ją reikia išnaudoti. Veidas "piešiamas" turbūt labiausiai dėl vyriškos lyties, tik kad jiems, mano manymu, nėra jokio skirtumo. Tiksliau, gal ir yra- niekam nemalonu paliesti veidą ir suprasti, kad prie to veido dar reikės prisikasti per keletą centimetrų kosmetikos. Arba kaip nemalonu yra išsigąsti, kai pamatai klubo deivę dienos šviesoj. Arba nuolat girdėti "neliesk mano plaukų o ne vėjas o siaube vienas lašas lietaus o aš taip stengiausi tas tris valandas kol pasidariau šukuoseną". Apie nulūžusio nago tragediją gal net nepradėsiu.

Žodžiu, visi žmonės kaip žmonės, tik tos moterys kažkokios nei šiokios, nei tokios. Prisiminiau tą anekdotą, kai Dievas sukūrė vyrą, džiaugėsi, sakė, gerai bus, galės gyvent, o kai sukūrė moterį, susiraukė, truputį nusivylė, o tada atsiduso ir nusprendė: "tiek to- pasidažys". Tai gal čia nuo to viskas ir prasidėjo..? 

Kaip ir sakiau, šitai temai nėra pabaigos. O jos gal ir nereikia, tiesiog norėjau pasakyt, kad visas šitas reikalas mane taip nervina ir erzina, kad kartais iš principo  pasirodau viešumoj beveik taip pat, kaip išlipau iš lovos. O ką? Nenoriu nieko gąsdinti: žmonės turi priprasti prie to, kaip atrodau iš tikrųjų, o vėliau maloniai nustebti, kai esant progai pamato pilną komplektą su makiažu, kažkuo panašiu į šuokuoseną (kuriai, beje, nei lietus, nei vėjas nebaisūs) ir visom kitom moteriškom gudrybėm. Tada ir komplimentai širdį paglosto, ir pati jaučiuosi nekasdieniškai.

Bet pabaigos vis tiek kažkokios norisi. Vakar mano draugas Mantvydas pasakojo apie savaitgalio linksmybes ir kokius pick-up line'us panaudojo: pirmas vaidmuo buvo dizainerio ir A.Pogrebnojaus draugo, antras- istorija, jog rudenį žais NBA. Sakė, jog "kibo" gerai. Jo išvada: "Nežinau, ar panų lygis nukrito, ar čia jau patirtis". Labai, tikrai labai norėčiau tikėti, kad patirtis...

Išsiplėčiau daugiau, nei norėjau, bet tokių dalykų kompaktiškai išdėstyti nelabai įmanoma. Jau absoliučiai pabaigai pasidžiaugsiu, jog trečiadienį vėl išvažiuoju į Palangą, kur tikriausiai vasarą ir užbaigsiu. Tai tikiuosi, kad pamatysiu ne aukštakulnius, smingančius tarp tilto lentų ir ne vakarinius apdarus ant smėlio, o pažįstamus veidus ir dar ką nors malonaus. Susisiekit su manim, jei ką :)

• Dienos daina apie dangų ir smėlį.
• Praėjusį kartą užsiminiau apie tatuiruotę. Vis dar brandinu šitą idėją, bet ji jau labai konkreti: 

Gerų jums dienų ir iki pasimatymo!

This is what it feels like

Kaip jūsų vasara bėga?

Po beveik pusantro mėnesio aš jau Kaune, nors tikriausiai neilgam.

Keistas jausmas čia būti, keistos visos tos sankryžos ir šviesoforai, keista, kad negali kada užsinori nueiti prie jūros. Išvis, visa mano egzistencija keista.

Labai pasiilgau blogo- vienintelio dalyko, kurio apskritai pasiilgau paskutiniu metu. Bet rymau dabar priešais ekraną ir svarstau, kas blogiau: ar neturėti, ką pasakyti, ar turėti tiek daug, kad net neverta pradėti..?

Visi žino, kokia ta vasara yra- nesibaigianti ramybė su linksmybių pertraukom. 

Bent aš šiemet tai tikrai radau ramybę, turbūt pirmą kartą per keletą metų. Taip atsipalaidavau, kad truputį net apgrioviau savo gyvenimą, dėl ko rudenį tikriausiai gailėsiuos. Kaip ten bebūtų, visiškai laikausi principo "dabar ir čia", todėl galvos per daug ir nesuku.

Šita vasara kol kas lepina įdomiom ir maloniom pažintim, tai užsiminus apie ramybę, prisiminiau vieną išgirstą mintį. Tai- apie laimę, kuri vieniems yra visokie materialūs dalykai (nebūtinai pinigai ar gera mašina, bet reiškiniai, kuriuos gali paliesti: draugai, šeima, mylimas žmogus etc.), kitiems dar nežinia kas (iš tikrųjų tai niekad ir nesusimąsčiau, kas yra mano laimė), o dar kitiems laimė yra tiesiog ramybė. Kaip ir sakiau, niekada per daug nesvarsčiau, ką man reiškia ta laimė, bet dabar pradedu suprasti, kad visa tai ateina iš vidaus tada, kai jautiesi laisvas nuo visų rūpesčių ir kasdienybės. Tada apima ramybė ir dabar aš jaučiuosi laiminga. 
Nepaisant to, kad Kaune man visiškai nepatinka ir kuo greičiau vėl noriu į pajūrį :)

Bet čia tik aplinkybės. Šiuo metu man svarbiausia gera savijauta, todėl darau tik tai, ką noriu daryti ir būnu tik su tais, su kuriais noriu būti. Galiu bet kada apsiverkti, nors prieš sekundę juokiausi. Ir atvirkščiai. Ir nematau nei vienos priežasties, kodėl turėčiau elgtis kitaip. 
Mano nuoširdžiai susirūpinusi mama net padovanojo apyrankę su keturlapiu sėkmės dobilėliu ir paukščio galva, ,,nes tu absoliučiai laisva, kaip paukštis"- pridūrė apmaudžiai. Žinoma, norėtų normalaus vaiko.

Kol kas dar negaliu ,,įšokti" į normalų gyvenimą, pamiršau, ką Kaune reikia veikti ir kaip reikia rašyti. Labai noriu kuo greičiau mintimis grįžti ten, kur turėčiau būti, bet tiesiog fiziškai nesugebu.
Gal po kurio laiko.

• Vakaro dainos: man nelabai būdinga Say My Name ir vėl Let Her Go, dabar jau labai ilgam įgavusi visai kitą prasmę.
• Savaitės mind fuck- nuo draugių gimtadienio proga gavau finansavimą tatuiruotei, apie kurią jau seniai vis pamąstau. O šiemet man kažkaip norisi dar ir simboliškai pažymėti šitą vasarą. Tai- vienintelis dalykas, dėl kurio kažkiek rūpinuosi.
• Ir pabaigai: išmintis, kuria tikrai vadovaujuosi bendraudama su žmonėm.

Nežinau, kada grįšiu. Pavargau visiems viską žadėti, o paskui netesėti. Tikiuosi, grįšiu greitai.

Iki ir live to the max!