When you can't be what you want, you learn to be the thing you're not

Niekaip negaliu suprast, kodėl pasidariau tokia nepareiginga ir išsiblaškius, kokia paprastai nebūnu. Užsuku į blogą, o čia jau daugiau kaip mėnesį tyla. 

Nepajutau, kaip tas mėnesis praėjo, ir nežinau, kas vyko. Nemačiau, kaip nutirpo sniegas, pražydo pienės (beje, o žibučių šiemet buvo..?), net negalėčiau pasakyti, kada į lauką pirmą kartą po žiemos išėjau su Conversais. Nebežinau, kas vyksta pasaulyje, ką rodo per televizorių, ką gražaus turiu apsirengti ir ką darysiu, kai baigsis mokslo metai. Net nežinau kada jie baigsis. Nežiūriu serialų, skaitau visiškai ne tai, ką paprastai skaitau, nesimokau ir dėl to visiškai nesigraužiu. Butikuose lankausi apytiksliai penkis kartus rečiau nei esant normalioms aplinkybėms. Vieną dieną net apsirengiau suknelę, nors tai buvo paprasta diena. Namo grįžtu tik miegoti, bet ką veikiu dienomis- irgi nesu tikra. Jau ir abejoju, kas tokie yra žmonės aplink mane ir ko jie iš manęs nori. Žodžiu, kažkoks absoliutus pamišimas. Vakar mama ištaikė retą progą, kada gali su manim pabendrauti ir pareiškė: ,,tu egzistuoji kažkokioj kitoj dimensijoj". Paskutinis dalykas, kurio nežinau: kas man yra. Gal pavargau, gal čia kokia unikali pavasarinė alergija nuo žydinčių kaštonų, gal reikia pradėti valgyti saldumynus, gal įsimylėjau, o gal man tiesiog reikia profesionalios pagalbos.

Savarankiškai renkuosi paskutinį variantą, nes viskas yra gerai, o taip dažniausiai nebūna. Tiesiog nematau, kas galėtų būti blogai, o čia jau problema.

Žodžiu, gyvenimas dabar labai smarkiai juda- tiesiog šuoliuoja- į priekį. Fiziškai nesugebu rymoti prie kompiuterio ir dėstyti mintis raštu, kai galiu jas išsakyti balsu tiems, kuriems reikia ir tada, kada reikia.

Tiesa, pagrindinė mano klausytoja Patricija dabar manęs klauso kiek kitaip. Po penkiolikos metų teko atsisveikinti, kaip kad ir su visais gražiais reiškiniais tenka. Išliejau tiek ašarų, kiek reikėjo, bet ne daugiau. Kažkaip lengviau pasidarė: į senatvę skaudu žiūrėti. Taip geriau visiems. Don't you cry for the loss, smile for the living.

Jau atidariau savo Palangos sezoną- per paskutinį mėnesį ten lankiausi du kartus. Viskas kaip visada: pusiaukelėj galva ištuštėja, įėjus į namus apima ramybė ir tada jau tikrai atsiduri kitoj dimensijoj. Neįsivaizduoju, kur dar galėčiau pabūt su savim. 

Atsimenu, kaip pernai į Palangą bėgdavau nuo savo vidinių demonų. Šiemet, manau, demonai važiuos kartu, nes po labai ilgo laiko yra kas laiko Kaune ir nuo ko jaučiuosi savotiškai priklausoma :)

Truputį atpratau nuo bloginimo, tai nevisiškai susigaudau, ką čia reikia veikti. Dėl to apgailestauju. Kitas kartas bus greičiau ir tą kitą kartą bus, kaip turi būti. 

Tik kartais viskas gaunasi nieko negalvojant.

• Šiandien ne liūdnai, šiandien- ramiai. Passenger grįžo į mano kambarį: Life's for the living, Things that stop you dreaming. Tokiai muzikai komentarų nereikia, nes ji kalba pati už save. Ir šiandien man jos norisi būtent tokios. Gražios. 

Džiaukitės aktyvia saule, orkaitės efektu mašinoj, netikėtu lietum ir uodais. Iki greito!