*Apie pavasarį 0301

Labai mėgstu gyvent praeitim. Galiu tris kartus skaityt tą pačią knygą, kokius septynis- žiūrėt tą patį filmą. Iki maždaug dvidešimties kartų pasakot tas pačias istorijas. Apie penkiasdešimt kartų analizuoti kokią nors problemą arba įvykį. Šimtą kartų skaityt savo rašliavas. Tūkstantį kartų klausyti tos pačios dainos. O suskaičiuoti kartams, kai apmąstau visokias svarbias akimirkas, skaičius nėra sugalvotas. Apytiksliai begalybė. 

Jei tik tai sukelia kokias nors emocijas. Kuo tragiškesnes, pageidautina.
Nežinau, kodėl tai darau, tik žinau, kad tai tikrai nėra sveika. Prisiminimai gal ir brangus dalykas, bet kartais jie tikrai galėtų eit velniop. Prisimenu laikus, kurie jau neateis, žmones, kurių jau nebebus, ir save tokią, kokia nebesu. Kartais iš ilgesio taip skauda, kaip kokius penkis dantis iškart. O kartais ir dar labiau.
Bet ne apie tai šiandien. 
Visą vakarą skaitinėju senus savo įrašus feisbuke ir aptikau vieną tekstą apie pavasarį, kuris rašytas lygiai prieš dvejus metus- pirmą pavasario dieną. Kažkodėl man atrodo, kad jam čia bus vieta.

Dar iki galo neatmerkus akių, šįryt iškart griebiau telefoną iš po lovos ir įsitikinau: nulisvienas- kovas. Pavasaris!

Greičiau tyčiokitės, pesimistai ir cinikai. Penkiskart priminkit, kad Tikrasis Pavasaris ateis, kai neliks sniego, kai bus galima lauke pasirodyt be šaliko, kai gatvėse panaikins duobes, kai iš Afrikos pareis paukščiai ir mus ištiks daug įvairių dalykų, kurie tariamai yra kriterijai pavasario pasirodymui.

O man tie dalykai nerūpi taip, kaip kad  niekada nerūpėjo smulkmenos. Kalendoriuje- pavasaris, ir taškas.

Norėtųsi pasakyt kažką protingo. Bet naudotis Google būtų nesąžininga, o kitaip nieko nebus. Gal ir nereikia: pavasaris nėra protingas. Atvirkščiai- jis dar kvailesnis už vasarą, jei tokia kvailystė apskritai egzistuoja. Kaip bebūtų, nuo pat pirmos dienos man neberūpi, kaip atrodo mano plaukai, kuris drabužis su kuriuo dera, koks maksimalus leistinas greitis mieste ir kokiu garsu vidurnaktį mano kambaryje dainuoja Robyn. Kita vertus, tokie dalykai ir kitais metų laikais nėra patys svarbiausi.

Pavasaris tiesiog išprotėjęs pats savaime. Ko vertas vien žinojimas, kad bet kurią valandą- bet kurią minutę- viskas staiga gali susisukti ir pasidaryti kitaip. Net pati nesuprantu, ką tai reiškia, bet žinau: vieną valandą- bet kurią minutę- galiu eidama ten, kur pastaruoju metu einu, apsisukti ir eiti priešingu keliu.

O kol kas, po visų istorijų ir taškų, po bandymų gaudyt vėjus ir susikurt naują save, prižadu sau- šitas pavasaris bus toks pat. Neplanuotas ir dėl to nenuspėjamas, nerūpestingas ir dėl to dramatiškas, emocingas ir dėl to pažįstamas. Išprotėjęs ir dėl to labai laukiamas.

Puikiai atsimenu tą laiką, nes vyko visokie dalykai, kurie svarbūs mano gyvenime iki šiol. Atėjęs pavasaris tada man atrodė kaip išsigelbėjimas, pabudimas po žiemos miego. Tikriausiai toks tas pavasaris ir buvo: išprotėjęs, nerūpestingas ir emocingas.
Pirmą šio pavasario dieną, deja, taip nesijaučiu. Ir toliau knaisiojuos savo prisiminimuose, kurių tema šiandien- visos nelaimingos meilės :)

Šį kartą trumpai ir apskritai, įrašas gavosi kažkoks netikras. Bet kartais tiesiog jaučiu, kad turiu ką nors viešai pasakyti, kitaip bus visiškai negerai. Tai vat šitas kartas būtent toks.