Apie kiaušinius

Ar jums atrodo teisinga tai, kas dedasi pasaulyje? Turiu omeny žiemą, kuri tęsiasi jau keturis mėnesius. Ar girdėjot, kad Rusijoj sniego sluoksnis siekia 5 metrus, kas apytiksliai yra iki trečio aukšto palangės..? Ką mes padarėm planetai? Na, mums ir mūsų vaikams dar užteks, o po to- nors ir tvanas.

Ne apie klimato kaitą šiandien, nors tai neabejotinai labai aktuali ir man įdomi tema.
Artėja Velykos, todėl šiandien- apie kiaušinius!
Iš pradžių ieškojau kokios nors informacijos, nesusijusios su Velykom. Pavyzdžiui, šiandien man kilo klausimas, kodėl vieni kiaušiniai balti, kiti rudi. Ir kas galėjo pagalvot, kad čia dėl suirusių raudonų kraujo kūnelių, kurie patenka arba nepatenka į tuos vištos organus, kuriais slenka kiaušinis, prieš iškrisdamas lauk. Gal ir ne visai taip, nes straipsnis, kurį man davė Vikipedija, nebuvo labai įdomus.
Arba ar žinojot, kad visų kiaušinių lukšto masė yra apytiksliai vienoda, todėl kuo kiaušinis didesnis, tuo lukštas plonesnis. 
Tokių faktų ir norėjau paieškoti, bet nežinojau, kokius raktinius žodžius naudot. ,,Faktai apie kiaušinius, kurių dar nežinojot"?
Žodžiu, čia reikėtų klaust protingesnių, o man kiaušiniai įdomiausi tada, kai kalba pasisuka apie jų dažymą. Nes Velykos nebus užskaitytos, jei margučiai nebus gražūs. Apskritai tai marginimas ir yra didžiausia šventė ir nesimuliavau nei vienais metais, nesvarbu, po kokio audringo vakarėlio būčiau, ar su temperatūra, ar tobulu manikiūru. 
Kiaušinius visada dažau tik pas močiutę, nes mano tėvai su virtuve visiškai nedraugauja ir turbūt įsivaizduoja, kad margučius atneša Velykų Bobutė. Be to mama, pamačiusi, kokia baisi betvarkė būna dažant kiaušinius, visai Velykų atsisakytų. Tuo tarpu močiutei nerūpi, jei visa virtuvė nutaškyta dažais: kad tik anūkėlei linksma būtų. 
Jau ruošiuosi šeštadieninei dažymo fiestai, ieškau idėjų ir dažų. Nors daug ką jau esu išbandžius, rezultatas vis tiek kiekvieną kartą būna kitoks.
Jei mėgstat pažaisti arba esat darbščiųjų rankų būrelio žvaigždės, tai pabandykit šiemet ką nors naujo.

Šitą būdą naudoju kiekvienais metais, o močiutės arkliukas yra taip apdėti kiaušinius svogūnų lukštais ir tada virti dažuose. 

Dėl jau mano minėtos užsitęsusios žiemos po sniegu tikriausiai neatkapstysiu visokių žolių, tai kentės naminiai augalai arba man padės Maximos prieskoninių žolių skyrius.

Idėją ,,aprengti" kiaušinius servetėlių gabaliukais pasiskolinau iš auksarankių pusseserių, kurios, nors yra perpus jaunesnės, kiekvienais metais mane aplenkia savo menu.

Toks būdas visada įveda ramybę, kai močiutė ištraukia iš puodo jau nudažytus kiaušinius ir nori iškart visus išmesti, nes jie mat negražūs todėl, kad dažai nelygiai pasiskirstė ar dar kas nors atsitiko. Tada galima pasinaudot beveik bet kuo- aš naudoju akrilinius dažus, kurie iš esmės yra kaip guašas, tik kai išdžiūna, netepa rankų.
Kažkada piešiau ir nagų laku, bet tokių jau negalima valgyt.

 Apie tokius stebuklus sužinojau iš draugės Gabrielės, kuri man bus skolinga daug nuotraukų arba materialų įrodymą, kad toks metodas įmanomas. Gabriele, turėk omeny.
Tiesa, medžiaga turėtų būt tikras šilkas (skudurynai tikrai pasiūlys tokios), o kiekvieną kiaušinį dar reikėtų apvyniot kažkuo, kad viskas puode nesusimaišytų.

 Dar galima labai smagiai praleist milijoną valandų darant visokius ornamentus vašku, pagal tą akmens amžiaus močiučių tradiciją. Šiemet galvoju išbandyt kažką panašaus. Vaškas turėtų būt tikras, ne tas, iš kurio padarytos tos kvepiančios žvakės. Na, aš turiu tokio, kurį naudoja dantų technikai protezų gamybai, tikiuosi, tiks.

Tai štai, reikia manyti, turėsiu kantrybės ir prigaminsiu gražių margučių, kurie bus verti patekti į blogą. 

Gražios jums šventės, padarykit kažką gero, pabūkit vieni su kitais ir pasidžiaukit pavasariu jei ne lauke, tai bent širdyje.

Ir pabaigai patarimas: nepersistenkit su tais margučiais ir nedarykit per gražiai, nes bus gaila valgyti :)

• Dienos dainą dainuoja atlikėjas Passenger, kurio visas albumas ,,All The Little Lights" jau pas mane. Tikrai neblogas, jei mėgstat tokį stilių!
• Dienos išmintis: ,,Religion is like penis, it's fine to have one and be proud of it, but when you take it out and wave it in my face, that's when we have a problem".

Iki!

Dykuma

Šiandien tupėjau sveikos mitybos paskaitoj ir labai naudingai praleidau tą valandą. Jei būčiau girdėjus nors vieną sakinį, kurį sakė dėstytoja, dabar galėčiau jus apšviesti apie maisto priedus ir visas E raides. Deja, negalėsiu to padaryt. Tiesa, vieno sakinio vidurį nugirdau: pasirodo, jei produkto etiketėje prie E raidės triženklis skaičius prasideda 1- tai yra maistiniai dažai, vadinasi, nenužudys. Bet, žinoma, gali taip ir nebūti: kaip minėjau, tai buvo tik sakinio dalis.

Vietoj to, ką universitete plačiąja prasme mokausi jau trečius metus, pasinaudojau gudriojo telefono privalumais ir paskaitinėjau straipsnių apie vienatvę. Tai šiandien apie tai, nuo ko man važiuoja stogas.

Žodžiu, pirmiausia reikėtų atskirti vienatvę nuo vienišumo. Pirmas reiškinys, pasak visų vikipedijų, yra žmogaus pasirinkimas. Vienatvę aš žinau ir pažįstu, didžiausia jos koncentracija yra mano kambaryje, kur niekas neblaško, kur esu tik aš pati, mano muzika ir mano daiktai. Leisiu sau pasinaudot J. Marcinkevičiaus žodžiais: ,,Giliausias ir sudėtingiausias žmogus būna vienas. Ir teisingiausias, tikriausias. <...> Tai bendravimas su savo giliausia ir galutine tikrove, už kurios daugiau jau nieko nėra". Skamba nuobodžiai, bet iš esmės labai patinka. Mano toks gyvenimo būdas.

Bet čia tik viena pusė. Kažkada jau minėjau, jog visiems suprantama: jei esi vienas, dar nereiškia, kad esi vienišas. O kas, jei jautiesi vienišas, net jei ir nesi vienas..? Tą kartą visai netyčia suformulavau problemos pavadinimą, štai todėl ir ieškojau sprendimo internete. Jei ne sprendimą, tai priežastis, kodėl atsiranda vienišumo jausmas, tikrai radau. Be to, buvo smalsu, prie ko tai gali privesti. 

Nenoriu labai išsiplėsti, be to, aiškiai suvokiu, kad vis dėlto reikia esant tarp žmonių klijuotis tą dirbtinį veidą, nes tavo problemos yra tik tavo ir niekam jos neįdomios. Ir neturėtų būti. Kai pradėjau šitą tekstą, net nežinojau, kodėl tai rašau. Ties šituo sakiniu susipratau, kad štai kokia naujiena: pasinaudojau internetu kaip psichologu ir dabar stebiuosi, kaip to nesugalvojau anksčiau.

,,Vienišumas nėra malonus jausmas- tai tarsi bausmė, nepilnavertiškumo pojūtis, atskirties ir atitolimo nuo žmonių jausmas. Vienatvę galite pasirinkti patys, o vienišumą jums ,,primeta'' kitų elgesys su jumis". Skamba kraupiai, o tokių ir panašių pastraipų prisiskaičiau tiek, kad galėčiau rašyt iki ryto. Tai dabar ir nežinau, ar geras pasirinkimas yra ieškot tokios informacijos.

Paveikslėlis tik šiaip. Tikrai nenoriu nekęsti visų žmonių.

Kol pavasaris slenka savo tempu, mane absoliučiai apsėdo visokios filosofijos. Todėl ir blogas toks tylus- nesiekiu jo paversti rimtu skaitalu.

• Penktadienį buvau G&G Sindikato koncerte, kuris naglesnis už ankstesnius, kuriuose lankiausi, buvo tuo, kad visam reikalui dar pritarė būgnai ir dvi gitaros. Apskritai nesu didelė tokio muzikos stiliaus gerbėja, bet Sindikatas šiuo metu neabejotinai yra aukštumose, o repas ir hiphopas kartu su gyva muzika skambėjo taip kokybiškai, kad net graudu truputį. Ir šiandieninį įrašą pavadinau taip pat, kaip vienas jų kūrinys.
• Dar aptikau tobulos moters paveikslą. Vargšeliai britai absoliučiai neturi skonio, mano nuomone. Bet šiaip- va, turėkitės visi tie, kurie ieško kažko, tik patys nežino, ko.
• Daina atidžiam paklausymui: penkiasdešimties populiarių kūrinių miksas. Gal ir ne mano kompetencija vertinti tokius reiškinius, be to, iš visų sujungtų dainų man patinka gal tik kokios penkios, bet techniškai atrodo įdomu ir gana kokybiška. Paklausykit, kiek čia įdėta darbo ir pagalvokit, ar sumąstytumėt sujungti tokias dainas ir padaryti tokius gražius perėjimus. Ne šimtu procentu, aišku.
• Praėjusį sekmadienį VH1 man priminė dainą, kurią vis išgirsdavau, bet po minutės pamiršdavau. Paklausiau turbūt visas jos versijas ir dar neapsisprendžiau, kuri labiausiai patinka, bet kadangi visi čia taip išprotėję dėl Ellie Goulding, tai gal jos perdainuotu variantu ir pasidalinsiu. Visai gražu, nors tas britiškas akcentas mane žiauriai erzina.
• Ir galiausiai- mano šiandienos motyvacija. Na, bent paveikslėliai gražūs. 

Nesinori liūdnai, bet dar labiau nesinori bet kaip.

Iki pasimatymo!

*Apie pavasarį 0301

Labai mėgstu gyvent praeitim. Galiu tris kartus skaityt tą pačią knygą, kokius septynis- žiūrėt tą patį filmą. Iki maždaug dvidešimties kartų pasakot tas pačias istorijas. Apie penkiasdešimt kartų analizuoti kokią nors problemą arba įvykį. Šimtą kartų skaityt savo rašliavas. Tūkstantį kartų klausyti tos pačios dainos. O suskaičiuoti kartams, kai apmąstau visokias svarbias akimirkas, skaičius nėra sugalvotas. Apytiksliai begalybė. 

Jei tik tai sukelia kokias nors emocijas. Kuo tragiškesnes, pageidautina.
Nežinau, kodėl tai darau, tik žinau, kad tai tikrai nėra sveika. Prisiminimai gal ir brangus dalykas, bet kartais jie tikrai galėtų eit velniop. Prisimenu laikus, kurie jau neateis, žmones, kurių jau nebebus, ir save tokią, kokia nebesu. Kartais iš ilgesio taip skauda, kaip kokius penkis dantis iškart. O kartais ir dar labiau.
Bet ne apie tai šiandien. 
Visą vakarą skaitinėju senus savo įrašus feisbuke ir aptikau vieną tekstą apie pavasarį, kuris rašytas lygiai prieš dvejus metus- pirmą pavasario dieną. Kažkodėl man atrodo, kad jam čia bus vieta.

Dar iki galo neatmerkus akių, šįryt iškart griebiau telefoną iš po lovos ir įsitikinau: nulisvienas- kovas. Pavasaris!

Greičiau tyčiokitės, pesimistai ir cinikai. Penkiskart priminkit, kad Tikrasis Pavasaris ateis, kai neliks sniego, kai bus galima lauke pasirodyt be šaliko, kai gatvėse panaikins duobes, kai iš Afrikos pareis paukščiai ir mus ištiks daug įvairių dalykų, kurie tariamai yra kriterijai pavasario pasirodymui.

O man tie dalykai nerūpi taip, kaip kad  niekada nerūpėjo smulkmenos. Kalendoriuje- pavasaris, ir taškas.

Norėtųsi pasakyt kažką protingo. Bet naudotis Google būtų nesąžininga, o kitaip nieko nebus. Gal ir nereikia: pavasaris nėra protingas. Atvirkščiai- jis dar kvailesnis už vasarą, jei tokia kvailystė apskritai egzistuoja. Kaip bebūtų, nuo pat pirmos dienos man neberūpi, kaip atrodo mano plaukai, kuris drabužis su kuriuo dera, koks maksimalus leistinas greitis mieste ir kokiu garsu vidurnaktį mano kambaryje dainuoja Robyn. Kita vertus, tokie dalykai ir kitais metų laikais nėra patys svarbiausi.

Pavasaris tiesiog išprotėjęs pats savaime. Ko vertas vien žinojimas, kad bet kurią valandą- bet kurią minutę- viskas staiga gali susisukti ir pasidaryti kitaip. Net pati nesuprantu, ką tai reiškia, bet žinau: vieną valandą- bet kurią minutę- galiu eidama ten, kur pastaruoju metu einu, apsisukti ir eiti priešingu keliu.

O kol kas, po visų istorijų ir taškų, po bandymų gaudyt vėjus ir susikurt naują save, prižadu sau- šitas pavasaris bus toks pat. Neplanuotas ir dėl to nenuspėjamas, nerūpestingas ir dėl to dramatiškas, emocingas ir dėl to pažįstamas. Išprotėjęs ir dėl to labai laukiamas.

Puikiai atsimenu tą laiką, nes vyko visokie dalykai, kurie svarbūs mano gyvenime iki šiol. Atėjęs pavasaris tada man atrodė kaip išsigelbėjimas, pabudimas po žiemos miego. Tikriausiai toks tas pavasaris ir buvo: išprotėjęs, nerūpestingas ir emocingas.
Pirmą šio pavasario dieną, deja, taip nesijaučiu. Ir toliau knaisiojuos savo prisiminimuose, kurių tema šiandien- visos nelaimingos meilės :)

Šį kartą trumpai ir apskritai, įrašas gavosi kažkoks netikras. Bet kartais tiesiog jaučiu, kad turiu ką nors viešai pasakyti, kitaip bus visiškai negerai. Tai vat šitas kartas būtent toks.