Ghost in the machine

Kai mokiausi dvyliktoj klasėj, besibaigiant mokslo metams mūsų superveikli ir visokių dalykų prisigalvojanti lietuvių mokytoja sugalvojo užduotį: parašyt kažkokio ten ilgio tekstą- autobiografiją. Reikėjo įsivaizduot, kad mums šešiasdešimt ir rašyt kas šauna į galvą. Na, gal ne visai taip skambėjo užduotis, bet už tai buvo pažadėti dešimtukai, dėl ko daugelis ir stengėsi. Tuo tarpu man tai buvo tik dar vienas tekstas, net nereikalavęs daug pastangų, be to, į tokius dalykus visada žiūrėdavau atsakingai, nes jei daryti kažką, tai daryti gerai. 

Žodžiu, iš viso šito reikalo buvo išleista nedidelė knygelė pavadinimu ,,Jaunų žmonių atsiminimai. 4c klasės autobiografijos", kurią gavom dovanų mokyklos baigimo proga. Pirmuose puslapiuose yra mokytojos kreipimasis į mus visus su linkėjimais, atsiminimais, padėkom ir kitokiais sentimentaliais dalykais, bet viena eilutė man taip užkliuvo, kad labai daug apie tai galvojau: ,,Tegul išsipildo visos svajonės, užkoduotos mažoje knygelėje". Būtent: užkoduotos. Nors tai buvo visiškos fantazijos haliucinacijos ir absoliuti laisvė, mintys iš niekur neatsiranda.

Viso to, ką tada pristačiau mokytojai, neperrašinėsiu, ir turbūt neverta: dabar, matyt,  parašyčiau geriau. Citatų užteks.

Pradžia apie vaikystę nebuvo išgalvota: ,,<...> Karstydavausi po medžius, kirpdavau lėlėms plaukus, piešdavau, kol iš spalvotų pieštukų likdavo tik galiukai. <...> Visą savo laiką mieliau atiduodavau knygoms, žurnalams ir kitiems skaitiniams. <...> ,,Gera daktarė išaugs"- sakydavo dėdės ir tetos. Energingai purtydavau galvą- mamos pėdomis neseksiu. 

Sulaukusi paauglystės, išgyvenau dvilypumo tarpsnį. Turėjau daug draugų, mėgau linksmintis, buvau aktyvi. Tačiau dažnai tiesiog užsidarydavau savo kambaryje ir rašydavau, rašydavau... <...> Pastebėjau, kokią galią turi žodis, kiekviena raidė, kiek daug būdų yra jais išreikšti emociją, jausmą..! Rašydama užsimiršdavau- skaičiai laikrodyje nieko nereikšdavo, rūpesčiai ištirpdavo tarp puslapių. Pagauta įkvėpimo rašydavau, kol pavargdavau fiziškai. Tačiau tai, ką sukurdavau, likdavo stalčiuose. Paauglystės rašliavos buvo didžiausia mano paslaptis..."

Visa tai yra beveik šimtaprocentinė tiesa. Toliau kai kurie faktai ne visai tikslūs, bet esmė vis tiek arti teisybės.
,,Gyvenimo keliai nežinomi,"- daug kartų gidėjau sakant. Likimo pokštai neaplenkė ir manęs. Ilgą laiką tvirtinusi priešingai, pasukau medicinos keliu".

O dar toliau- pats įdomumas.

,, <...> Būdama dvidešimt vienerių sutikau savo gyvenimo vyrą. <...> Jis buo jaunas rašytojas su cigarete tarp lūpų, suplyšusiais džinsais, nesidomintis nei materialiais, nei apskritai jokiais rimtais dalykais. Jo aplinka buvo bohemiška- pakvaišę rašytojai, naktinis gyvenimas, roko muzika. Tai apžavėjo mane. Vis dažniau mintimis grįždavau į paauglystę, į ,,prarašytus" metus. Mečiau medicinos studijas. Taip paprastai: vieną dieną suvokiau, jog tai- ne man".

Toliau apsvarsčiau ir ,,suteikiau" sau emigraciją į Ameriką, laisvai samdomos žurnalistės, vėliau- rašytojos pareigas. Praleidžiam.

,,Po pirmosios knygos pristatymo prasidėjo kelionės po pasaulį. Sulaukusi trisdešimties, jau buvau mačiusi daugelį kampelių. Žinoma, iš kūrybos aukso baseinuose nesimaudėme, tačiau vis dar gyvendami pigiai nuomojamame bute galėjome sau leisti tai, kas buvo tikra laimė- nepriklausomas gyvenimas, laisva kūryba, kelionės.

Vaikų nesusilaukėme. Ir susituokę niekada nebuvome. Tačiau mane ir jį siejo daug stipresni ryšiai nei santuoka".

Kame čia reikalas?

Tame, kad aš žiauriai pavydžiu tai moteriai, kuri yra mano fantazijos vaisius. Skaitau ir visiškai aiškiai suvokiu: toks gyvenimas tikrai vadinasi Gyvenimu.

Plačiąja prasme tai yra tai, ko man dabar labai reikia. Viską mesti ir pabėgti iš čia. Bėgti bet kur, į niekur ir pas nieką, kad tik toliau. Nebenoriu daugiau taip būti.

Pabaiga visada būna sudėtingiausia. Štai kaip sumontavau tada: ,,Man šešiasdešimt. Mano gyvenimas kelia šypseną. Ne ironišką, o laimingo žmogaus šypseną. <...> Neturiu vaikų- juos man atstoja šunys. <...> Turiu vadinamojo ,,turto", bet daug labiau vertinu jį- savo rašytoją, atvėrusį man akis, atvedusį į tikrą, pilnavertį gyvenimą.

Jaunystę prisimenu dažnai. Bet ne nostalgiškai. Aš vis dar esu jauna. Jauna širdimi, aistra, siekiais. Jauna savo polėkiu, energija. Jauna todėl, kad gyvenu ,,šimtu procentų". Dėkoju likimui už pokyčių vėjus, kurių dėka esu, kas esu".

Mano mama niekada man neišsako komentarų apie tai, ką darau. Tiesiog įvertina faktus, ką nuveikiau ir ko ne, bet ką apie tai galvoja- neaišku. Nei gerai tai, nei blogai: tiesiog tai įprasta. Bet nelabai seniai viena giminaitė, atvažiavusi į svečius, pareiškė: ,,Agnieška, mama sakė, kad kažkada kažkur rašei apie save, lyg autobiografiją". Žodžiu, aiškinomės, apie ką vyksta kalba, gal pusvalandį, kol galiausiai prisiminiau, ką ji turi omenyje. Ištraukiau knygutę, daviau paskaityti, o paskui išgirdau komentarą: ,,Kai mama pasakojo apie šitą, pasakė, kad visi vaikai, kaip vaikai: baigė mokyklą, gerą universitetą, įsidarbino už didelę algą geroj firmoj, susilaukė vaikų ir anūkų. O mano vaikas metė mediciną, susimetė su kažkokiu panku ir gyvena su dešimt šunų. Tai kaip man reaguot..?". Suspaudė širdį kaip su replėm ir neišeina iš galvos iki šiol.

Esmė tame, kad svajonės ir lieka svajonėm. Net jei jos teoriškai ir įgyvendinamos. Skauda dėl to, žinoma, bet, ko gero, neturėčiau tiek drąsos. 

Kažkada girdėjau frazę: ,,Yra dvi tragedijos gyvenime. Viena, kai tavo svajonės neišsipido, kita- kai išsipildo". Niekada nesupratau, ką tai reiškia. Ir dabar aiškiai nesuprantu, bet mintis atėjo impulsyviai. Reiškia, esu teisingam kely.

Tiesa, dar pamiršau paminėti, kad skaitydama visų rašliavas, radau daugiau savo minčių, ne tik puslapyje su savo vardu :) Tada prisiminiau, kaip šituos namų darbus dariau ne tik sau, ir kad ir kaip stengiausi pakeisti rašymo stilių, nieko nesigavo.

• Dienos dainos šiandien nebus. Tiesiog niekas man čia nesiderina.

Iki!