2013 m. sausio 18 d., penktadienis

Everything means nothing

Ar žinot jausmą, kai nori pasakyti tiek daug, kad, atrodo, kalbėtum ir kalbėtum, bet nieko nesigauna? Panašu į baisiausią mano sapną, kuris mane lanko tada, kai daug nervinuosi: bėgu nuo kažko labai baisaus ir staiga kojos nebeklauso. Atrodo, bėgčiau taip greitai, kaip tik įmanoma, bet viskas pasidaro kaip sulėtintam kadre- vos pajudu. Tai va: jaučiu poreikį parašyt ,,Karo ir taikos" apimties veikalą, bet sakiniai nejuda iš vietos ir viskas. Daug negerų dalykų vyksta mano gyvenime, nesinori skleisti negatyvo. Ignoruoju įvadą bei dėstymą ir iškart šoku prie išvadų: so far 2013- not so good.

Užsiimu visokiais niekais dar intensyviau nei įprastai, ir viskas tam, kad nevegetuočiau beveik iki nosies panirusi į savo samprotavimus. Klausau visokios senos muzikos, skaitau viską, kas skaitomo yra namuose. Beje, pradėjau Anthony Kiedžio autobiografiją, apie kurią kažkada buvau užsiminusi. Kol kas- hipiai tėvai ir jų narkomanai draugai. Visi žinom, prie ko tai privedė (turiu omeny genialią kūrybą), dabar noriu kuo greičiau išsiaiškint, kaip. 


  
                                

Papuošalų darymą jau buvau apleidus. Paskutinį kartą kuičiausi su savo žaislais kai ryte atsikėlusi supratau, kad vakare reikės eiti į svečius, o prie norimų drabužių nėra ką šarkiško pasikabinti, tada pripuoliau ir susimeistravau kažką, kas nustebino net mane pačią. 
Bet grįžtam prie temos. Kadangi šiuo metu turėčiau smarkiai mokytis, tai milijoną laiko praleidžiu internete žiūrinėdama visokius blogus. Radau vat tokį papuošalą iš žiogelių, kurių visa dėžutė paslaptingai atsirado namuose jau senokai ir vis svarsčiau, kam juos panaudoti. Taigi, nušuoliavau į tašką, nusipirkau tokių pat karoliukų, nes nebuvau tikra, kaip atrodys kitokia spalva, ir per kokį pusvalandį pasidariau kažką panašaus. ,,Kažką", nes tiek daug žiogelių mano traumuotam kaklui yra per didelis svoris :)




Tęsiu toliau.
Išsiugdžiau naują įprotį su pusryčiais lovoj paskaityti laikraščius.
Tam, žinoma, pasitarnauja mano Tab kompiuteris, nes kas pakęstų krūvą nepaklusnių popierinių lapų pataluose? Nors baisiai myliu popierių, niekad nemokėjau elgtis su laikraščiais. Nelabai domiuosi politika, naftos pramone ir šildymo kainom, bet sužinau kitokių įdomybių. Pavyzdžiui tai, jog kažkokia psichologų kompanija atliko tyrimą apie facebook ir išsiaiškino, kad žmonės tuos, kurie neturi account'o, laiko ne tai kad keistuoliais ar asocialiais, bet net serijiniais žudikais. Arba dar: ar pagalvojot, kodėl populiarėja prabangios baltos mašinos? Aš irgi nepagalvojau, bet, pasirodo, tam įtaką daro baltų Apple gaminių mada. 
Jei jau pradėjau apie IT, tai atradau naują programėlę iš Google Play. Apie ją, beje, irgi perskaičiau vienam e-laikrašty. Taigi- springpad, kuris man labai patogiai pakeitė telefono užrašinę, nes ten nebuvo jokios tvarkos. 
Ir paskutinis dalykas, irgi įvedęs tvarką, yra reiškinys Pinterest. Straipsnyje apie reikšmingiausias naujoves IT srityje 2012 metais, Pinterest irgi paminėtas kaip socialinių tinklų atmaina, kurioje kuriasi bendruomenės, dalinasi nuotraukomis, o kartu ir idėjomis. ,,Prisegti" darosi taip pat madinga kaip ,,laikinti", kuo, manau, sėkmingai naudosiuos ir toliau, nes ne tik kompiuteriai, bet ir telefonas užkimštas visokiais paveiksliukais, kurių nežinau kam, bet mirtinai reikia. Mergaitiškas reikalas, aišku, bet labai smagus.

Tai štai. Nieko asmeniško sakyti nenoriu ir tikriausiai nebūtų ką. Kaip ir nieko rimto ar reikšmingo. 
Savaitgalis jau prasidėjo, bet aš noriu, kad greičiau praeitų. Kaip ir ateinanti savaitė. Apskritai norėčiau a) kad laikas eitų bent penkiasdešimt kartų greičiau; arba b) užmigti ir pabusti, kai bus atėję geresni laikai. 


Tiesa, vos nepamiršau svarbiausio dalyko, dėl kurio ir prisėdau rašyti. Jau anksčiau minėjau suknelių e-parduotuvę dress.lt, kuriai rašiau vieną kitą tekstuką. Tai dabar ten jau yra ir ne tokios kuklios apimties straipsnis, kuris mano galvoje dėliojosi kokį mėnesį, kol skaičiau visokio plauko literatūrą ir ieškojau patikimos informacijos. Internetinėj erdvėj mano rašliava realizavosi beveik prieš savaitę ir įkyriai sukosi mintis pareklamuoti facebook'e, bet susilaikiau, nes norėjau, kad pirmiausia atsirastų čia :) Taigi, gavosi kaip gavosi, bet tai pirmas tikras ir apčiuopiamas mano ,,kūrinys". ,,Darbdavys'' Mantvydas mestelėjo mintį, kad jau esu profesionali rašytoja, kuo suabejojau, nes profesionali būčiau turėdama diplomą, bet tada man buvo paaiškinta, jog jei rašai už pinigus, jau esi pro. Nežinau, kiek tame tiesos, bet širdį glosto kaip mėgstamiausia muzika :) 
Mama, jei skaitai, tai kol kas nusiramink: odontologijos studijų nemesiu.

Iš nieko, žiūriu, gavosi kažkas. 
Bet dabar jau tikrai baigsiu. Dar turiu nedidelę istoriją iš savo gyvenimo, kurią prižadu kitam kartui, jei tik nepamiršiu.

Vakaro muzika:
  • Foster The People daina, apie kurią informavo draugė Rūta. Nors dažniausiai mūsų skoniai muzikos atžvilgiu absoliučiai pykstasi, šitą tikrai užskaitau.
  • ,,If you are waiting for me to care, you better pack a lunch. It's gonna be a while"- E-cards for you.
Iki pasimatymo!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą