What always makes Christmas merrier

Džingl džingl! Kaip gyvenat? 

Kalėdos jau visiškai ant nosies, ar pastebėjot, kaip greitai atėjo? Apskritai, ar pajautėt, kaip pralėkė ruduo? Aš- ne.

Pernai prieškalėdiniu laikotarpiu bloginau gana aktyviai: džiaugiausi tai sniegu, tai papuoštom eglutėm, tai dovanom... Šiemet irgi džiaugiuosi. Turiu pasakyti, kad esu išprotėjus ne dėl pačių Kalėdų, bet dėl jų laukimo. Jau antra savaitė kaip pakuoju dovanas į savo pačios pagamintas pakuotes ir prisiekiu- nuo braižymų, karpymų ir klijavimų man ištino pirštai. Nė kiek nemeluoju. Žodžiu, nemiegu kaip silkė pataluose, o švenčiu Kalėdų laukimą.

Šitam įrašui ruošiausi jau kokę savaitę, bet vis nerasdavau laiko ir dėl to labai graužiausi. Tai šiandien su skaudančia galva (visgi šeštadienio rytas yra rytas po penktadienio...) išsiritau iš lovos ir įsitaisiau prie kompiuterio su jumis pabendrauti. Tikiuosi, dar ne per vėlu!

Priartėjau prie esmės. Pastebėjau, kad labai daug man artimų žmonių nesijaučia kalėdiškai nusiteikę. Nesakau, jog būtinai reikia visa tai sureikšminti ir laukti švenčių kaip kokio išganymo. Bet Kalėdų point'as ir yra pajausti ramybę, džiugiai nusiteikti, skleisti gėrį ir visi kiti dalykai, kurie absoliučiai neįmanomi kitus vienuolika mėnesių per metus. Baisiai liūdna, kai nepajauti tos geros dvasios...

Ir dabar jau pati esmė: susimąsčiau, kas į mano asmeninę erdvę atneša Kalėdų džiaugsmą, ir nusprendžiau pasidalinti su jumis: tais, kurie skeptiškai žiūri į visą šitą šurmulį ir, kaip kokie Grinčai, vagia Kalėdas :)

Tai štai:

• Ar pastebėjot, kaip papuoštas miestas? Krizė aiškiai prie pabaigos, nes pirmą kartą matau papuoštus visus žibintus pagrindinėse gatvėse ir net tiltus (!). Eglutės linguoja prie kiekvienos svarbesnės institucijos, o senamiestis tai tikriausiai matytųsi ir iš Mėnulio. Skirkit kokį vėlų vakarą, kai dauguma žmonių jau namuose, ir iškiškit nosį iš akropolių ir miegamųjų rajonų: miestas tikrai dosniai dovanoja Kalėdas, reikia tik ateiti ir pasiimti.
• Jei galit sau leisti truputį kitokią ekskursiją, labai rekomenduoju nuvažiuoti į Raudondvario dvarą. Kelionė neilga, rasti labai lengva, o atvažiavus norėjau pasilikti. Prigriebkit kavos ir važiuokit dieną, kai matosi visi bembiai, elniai ir zuikučiai, kurių ten visur pristatyta, arba vakare, kai viskas apšviesta ir tikrai atrodo kaip filme.
• Kelionėms ir pasivaikščiojimams visai netrukdo tai, jog nėra sniego. Nereikia kasti pusnų nuo mašinos, galima autis bet kuriuos batus, nes neslidu, nešlapia, nes nėra kam tirpti. Vien pliusai! Apskritai, ar atsimenat, kada Lietuvoje Kalėdos buvo baltos? Aš nuo šito jau atpratau, nes didžioji žiema juk būna kovo mėnesį, nėra čia ko tikėtis sniego sezono pradžioj.

Jei vis dėlto norit pasivartyti pataluose kaip silkės, irgi neturėtų būti labai liūdna:

• Patikrinkit, ar namuose papuošta eglutė. Jei taip, tai nematau priežasties būti niūriems. Jei ne, tai sveikinu- jūsų laukia labai malonus darbas. Tada užsidekit kvepiančių žvakių, paklausykit gražios muzikos, paskaitykit, pavartykit blizgančius žurnalus arba pažiūrėkit ,,Vienas namuose". Ir nepamirškit valgyt mandarinų pusryčiams, pietums ir vakarienei.
• Pasičiupinėkit krūtinę: jei ten kažkas plaka, reiškia, turit širdį ir malonus jausmas turėtų aplankyti dovanojant dovanėles kitiems. Jei esat moteriškos lyties, tai turbūt malonumas padvigubės, jei įdėsit bent truputį pastangų supakavimui. Aš įdėjau dvi savaites pastangų, bet čia ne apie tai :) 

Dovanos visiškai neturi būti brangios- sakau visai nuoširdžiai. Bet turi būti apgalvotos, nes kalėdinės dovanos yra pati tikriausia dėmesio išraiška. Būtent todėl niekaip negaliu teigiamai vertinti dovanos, kuri įdėta į maišelį, ant kurio dugno vis dar yra lipdukas su kaina. Nedarykit šito, nes iškart matysis, jog apie žmogų galvojot ne daugiau nei užtrunka už tą maišelį sumokėti Maximos kasoje.

Anyway, sugalvoti malonią dovaną visai nesunku, tuo labiau, kad šiuo metų laiku tinka dovanoti viską, kas susiję su sezoninėm šventėm: kalėdines dekoracijas, eglutes, žvakes ir viską, ką galima rast toj pačioj Maximoj. Pavyzdžiui vakar pradžiuginau (tikiuosi) savo drauges stikliniais eglutės žaisliukais ir palinkėjimu (ne iš interneto, o iš galvos, jei ką).

Melomanams (ypač vairuojantiems) draugams visada galima padovanoti kompaktinių diskų. Originalių, jei palaikot muzikos industriją, arba "rankų darbo"- bus vienodai gerai, nes muzika apskritai yra geriausias dalykas Žemėje, tai kas nenorėtų gauti tokios dovanos..? Paskutiniu metu mano favoritai yra The Script #3 ir naujas Leon Somov &Jazzu Lees and Seas. Jei reikia klasikos, Queen- pats tas. Arba mėgstantiems tas dvigubas A. Mamontovo ir Foje CD. Tikslesnio pavadinimo neprisimenu, nes dėžutė gyvena mašinoj, bet turbūt suprantat, apie ką kalbu. Universaliausia- kalėdinės dainos, bet čia sudėtinga užduotis. Žinau, nes praėjusiais metais pati dovanojau tokius rinkinius: niekas nenori klausyt šiurpą keliančių Last Christmas ir kitų, tai pavargau šiek tiek. Bet čia tik tai, ką mėgstu pati. Patys žinot, kokia begalinė yra muzika, tai belieka tik išsiaiškinti, ko klauso jūsų brangiausieji, o po to jau žinot, ką daryti.

Jau kuris laikas esu pamišusi dėl lūpdažių. Labai madinga ir kaip šiaip aksesuaras išsitraukti iš rankinuko (kvaila, bet moteriška), ir kaip tobula kosmetikos priemonė, nes man kasdien atstoja visą makiažą. Tai jei ieškot malonios dovanėlės moterims/ merginoms, apsvarstykit šitą variantą: nebrangu, labai žavu, moteriška stilinga ir visaip kitaip nuostabu. Be to, lūpdažių niekada nebus per daug.

Vakar draugė dantukų fėja Ieva pradžiugino savo keptais keksiukais ir trijų rūšių sausainiais. Viskas buvo taip žavingai supakuota, bet taip kvepėjo, kad nesusilaikiau ir paragavau visko po truputį. Puiki dovana plius tikras džiaugsmas, jei mėgstat gaminti. Konditerija man yra tamsus miškas, bet šiaip jau valgomos/ geriamos dovanos yra nesunkus sprendimas, bet geras rezultatas. Šią savaitę mūsų šeimyna gavo vyno ir sūrio, tarp kurių ir mano mėgstamiausias rudas norvegiškas ožkų pieno sūris, kurio, jei neklystu, Lietuvoje turi tik Prisma ir gal dar kokios gurmanų parduotuvėlės. Bet šitą labai rekomenduoju dovanoti mėgstantiems natūralų ir įdomų maistą. Dar galit dovanot kavą iš tų kvepiančių arbatos parduotuvių, gero šokolado ("gero"- tai ne pieniško), kalėdinio arba įprasto vyno (vokiškas rieslingas įtinka beveik visiems), kulinarams tėčiams arba mamoms- gražių ekologiškų prieskonių. Žodžiu, viskas, kas valgoma, neabejotinai yra praktiška.

Dovana, tinkanti visiems ir visada, yra maža dirbtinė eglutė, kurią galima papuošti pagal poreikius arba skonį. Labai tinka einant pas ką nors į svečius.

Išsiplėčiau labiau, nei planavau. Bet jausmas toks, lyg Kalėdomis džiaugčiausi viena, todėl labai noriu dalį gėrio perduoti ir visiems aplink :)

Tikiuosi, jog tarp švenčių rasiu laiko užsukti čia ir jums visiems palinkėti kažko gero. Bet jei ne, tai jaukių Kalėdų, ramybės širdyje ir atsiminkit, kad visada reikia siekti žvaigždžių.

• Dienos daina: nelabai kalėdiška, bet vis tiek šventiška Christmas Lights.

Jau bėgu ruoštis, šiandien eisiu į M. Mikutavičiaus koncertą. Bilietai stalčiuj jau guli keletą mėnesių, pagaliau sulaukė savo dienos :)

Iki!

Best things in life aren't things

Jeez, aš nežinau, kas su manim vyksta. Ar yra koks nors sindromas/liga/būsena/koks_nors_kitas_dalykas, kuriam galėčiau ,,nurašyt" tai, jog absoliučiai negaliu pasigauti įkvėpimo..? Mano kambarys pilnas visokių popiergalių su blog'o įrašų juodraščiais, nes jau pradėjau galvot, kad jei rašysiu ranka, viskas eisis lengviau. Nieko panašaus.

Kaip ten bebūtų, aš labai atsiprašau, kad palikau Jus taip be nieko. Tie, kurie mane matot kasdien ar bent jau retkarčiais, žinot, kad mano gyvenime vyksta labai dideli ir smagūs pokyčiai. Žinoma, tuo nesiteisinu, bet paskutiniam įraše minėjau, jog kai viskas gerai man pačiai, tai įkvėpimui- atvirkščiai.

Šitas įrašas (ar bent jau jo minimalus planas) gulėjo mano galvoj jau porą mėnesių. Ir nemeluosiu: kai jau buvo sugalvotas, perkeltas ant popieriaus ir paruoštas viešinti, aš taip paprastai ėmiau ir apsigalvojau. Ir padarysiu atvirkščiai.

Norėjau pakalbėti apie dalykus, kurie labiausiai erzina, trukdo gyventi arba galėtų apskritai neegzistuoti. Tiesą sakant, turiu stebėtinai daug ką pasakyti šita tema. Tai kodėl ją pakeičiau? 

1) pastebėjau, kad po truputį pradedu įsilieti į heiterių gretas;

2) prieš porą dienų kolegė_draugė_Dantukų Fėja Miglė apšvietė, jog lietuviai yra viena iš nelaimingiausių tautų pasaulyje (vėl). Tuo tarpu laimingiausi yra danai. Ir, pasirodo, dėl to, jog dažnai visiems už viską dėkoja: sau už tai, kad yra tokie nuostabūs, kitiems už tai, kad jie apskritai yra, ir panašiai. Atrodo, toks paprastas reiškinys, o kiek daug keičia;

3) vakar praleidau absoliučiai tobulą vakarą su savim ir muzika, kuri visiškai susuko galvą.

Tai štai, pagalvojau, kad visai gražu būtų parašyt apie gražius dalykus. Apie tuos, kurie mane pradžiugina no matter what. 

Prieš sėsdama prie kompiuterio, žinoma, atlikau ,,namų darbus" ir susidariau sąrašą tokių dalykų. Žinokit, visai nebuvo lengva! Bet sąrašas galiausiai gavosi ilgas, tai tikiuosi kad jo nepamesiu ir pasinaudosiu, kai tikrai reikės. 

O šituo įrašu noriu paskatint ir jus pamąstyt, kokios smulkmenos gyvenimą daro šviesesnį.

Per daug išsiplėsti nenoriu, tai išrinksiu kai ką iš TOP10 atsitiktine tvarka. Važiuojam.

• Pagrindinė priežastis, dėl ko mano galvoj ir atsirado šita tema, yra muzika. Kaip ir viso kito priežastis, ko gero. Tikrai žinot tą jausmą, kai įsimyli kokią nors dainą/ kompaktą/ grupę, klausai to paties visada ir visur, galiausiai su ta muzika atsiranda įvairių asociacijų, ,,prisiklijuoja" visokios etiketės- to baliaus daina, tos vasaros kompaktas, mūsų muzika ir panašiai. Anksčiau ar vėliau atsibosta, dainos išeina iš mados arba tiesiog pasimeta playlist'uose. Ir vis tiek ateina ta minutė, kai muzika grįžta, ir grįžta su keliskart stipresne emocija: nuostaba, džiaugsmu ir- svarbiausia- prisiminimais. O kas dar gali būt geriau už prisiminimus? Man asmeniškai- nieko. Tokias emocijas man vakar sukėlė The Fray, bet čia tik tarp kitko. Paieškokit to, ką labai mylėjot, pavyzdžiui, prieš metus!
• Kitas greitas būdas save pradžiugint- maistas. Šitai temai, ko gero, apskritai reikėtų atskiro blog'o, bet tinkamas maistas tinkamu metu tikrai vertas būt geriausių dalykų sąraše. Pavyzdžiui, močiutės blynai šeštadienio pusryčiams, McDonaldas pagiringą dieną, sušis su mergaitiškais plepalais, kava iš Statoil vidury nakties (beje, ar pastebėjot, kokia gera ten kava..?) ir neadekvatus kiekis vyno, išgertas pajūry. Vardint galima be galo, bet kaip jau sakiau: atkreipkit dėmesį į tinkamą maistą atitinkamu metu.
• Jau seniai norėjau parašyt apie kvapus ir kaip jie veikia emocijas. Na, žinau koks yra uoslės mechanizmas ir kitų dalykų, bet tam, kad išplėtočiau, reikia pasidomėti daugiau. Anyway, kvapai visada patraukia mano dėmesį ir gali per sekundę pakelti ūpą į aukštumas. Lengviausias variantas, aišku, yra kvepalai (mane geriausiai nuteikia Donna Karan ir Lacoste), bet jūs pabandykit pauostyt marcipanų, muskato arba bazilikų vazonėlyje. Dar labai teigiamai veikia mylimų žmonių drabužiai, ypač šalikai :) Arba dar yra kvapai, kurie primena tam tikrus gyvenimo tarpsnius. Toks man yra narcizų kvapas, nes asocijuojasi su vaikyste, kada močiutė for fun augindavo tikras narcizų plantacijas.
• Ar kada nors susimąstėt, kokia jūsų mėgstamiausia dienos dalis? Išnaudokit ją maksimaliai! Aš visiškai priklausoma nuo ryto. Keliuosi kiek įmanoma anksčiau, kad galėčiau ilgai pusryčiauti, paskaityti ir ramiai nusiteikti dienai. Patys tobuliausi rytai būna žiemą, kol sniegas už lango dar neatsibodęs, namuose šilta ir jei Kalėdos around- kavą galima gert po eglute, klausyt kalėdinės muzikos ir uostyt mandarinus :) Ir šiaip- posakis, jog rytas už vakarą protingesnis, tikrai nėra netiesa.

Tai čia buvo tik sąrašo pradžia.

Šiaip tikriausiai suvokiat, kad geriausi dalykai gyvenime yra free, tai dar galima būtų kalbėt ir kalbėt apie geriausius draugus, apie vasaros lietų, ilgus pasivaikščiojimus, protingus pokalbius ir milijoną kitų dalykų ir reiškinių, kurie lyg ir visiems aišku, kad yra nuostabūs, bet ar tikrai jais džiaugiamės? Beveik garantuoju, kad kasdien šitos malonios smulkmenos pasislepia tarp rūpesčių.

Tai va, žiūrėkit, kad taip neatsitiktų :)

Pradžioj užsiminiau apie pokyčius, kurie dabar vyksta, tai jais ir užbaigsiu šitą sau nebūdingą temą: 

Iki kito karto!

Wonderful World

Šiąnakt į mano kambarį įsliūkino mintis. Tyliai įsiropštė į lovą, palindo po visais patalais ir apsigyveno galvoj. Taip aš supratau, kodėl dažniausiai nesijaučiu laiminga. Nes nenoriu. 
Nenorėjau būti laiminga.
Bet dabar noriu, tai ir būsiu. Norėčiau tikėt, kad laimę lengva rasti, bet tikriausiai ji pati randa šeimininką. Laimė siekia tobulybės ir ieško tinkamo žmogaus, kuriame apsigyvens. O jau kai randa...
Laiminga siela myli ir net žiūri į viską su meile. Nes turi didelę širdį, kurią reikia visiems dalinti. Ir žino, kad jei negali būti su tais, kuriuos myli, tai myli tuos, kurie yra.
Laiminga siela gyvena taip, lyg rytojus neateitų. Kartais pasiklysta, bet tik ten, kur malonu pasiklysti.
Žinoma, laiminga siela kartais liūdi ir tyliai tūno kampe. Gerai, kad gali ne tik kalbėti, bet ir tylėti apie viską...
Galų gale, laimė juk turi sparnus, todėl gali pasiekt ne tik lubas, bet ir žvaigždes. Ir pasiekia, bet tik tada, kai pati to noriu.

Tikrai žinau, kad aplink pasaulis gražus. Keisčiausia, kad tai matau tik naktį, kai tamsu :)


Pabaigai pridursiu, kad tekstas ne visai naujas, bet šiandien pasirodė teisingas.
Ir tuoj pat baigiu, kol neapsigalvojau ir visko neištryniau.

Pasistenkit būt laimingi, rimtai.

Lately

Žinokit, aš tikrai gailiuosi, kad taip ilgai nerašiau. Ir pasiteisinimą turiu, kuris, nors ir skamba keistai net man pačiai, vis tiek yra true story: kai man neliūdna, kažkodėl negaliu sukurti nieko nei gražaus, nei protingo, nei apskritai kažko, kas būtų verta dėmesio. Nieko. Tai ir nesistengiu. "Geriau joks, negu bet koks"- visada sakau, kai kalba pasisuka prie meilės reikalų, bet frazė tinka ir šiuo atveju.

Šiandien tūnau savo kambary apsistačius trim puodeliais: vienam iš jų ryte buvo kava, antram prieš valandą garavo svarainių, kuriais aprūpino močiutė, arbata, o trečiam ji garuoja dabar. Be to, kad man siaubingai skauda gerklę ir šitas gėralas maloniai ją glosto, svarainių arbata yra stebėtinai skanus dalykas. Nei kvapas, nei skonis nepanašus į nieką kitą, kas ir yra geriausia mano pavargusiems skonio receptoriams. Užsukit į svečius: pavaišinsiu, jei dar bus likę :)
Kiek nukrypau nuo temos, bet šiandien taip, ko gero ir bus. Tiesiog papasakosiu what I've been up to.

Pradėsiu gal nuo muzikos, kuri mano gyvenime užima svarbią vietą. Tiksliau, yra nuolatinis gyvenimo fonas, kaip jau ne kartą minėjau. Pastaruoju metu truputį keičiu tik jos stilių, bet įpročiai lieka tokie patys: visur ir visada turi kažkas groti, ir jei nepatiks tai, kas skamba, nepatiks niekas. Tai va: paskutiniai mano atradimai mane džiugina tiek pat, kiek jau sunervino tėvus, kuriems ne tai, kad muzika ne prie širdies, bet tiesiog atsibodo klausyti vis to paties. 
Ilgai nepostringavus einu prie esmės. Kiekvienos dienos trejetukas yra va toks va: 

  

Disclosure Settle yra malonus pokytis nuotaikai pasikelti, nors anksčiau tokios muzikos nesuprasdavau. Nesuprantu tikriausiai ir dabar, bet organizmas priima ir nori dar.
Capital Cities In A Tidal Wave Of Mystery atradau tik dėl tos vienos dainos "Safe and sound", kuri vasarą buvo ant tokios bangos, kad jau ir priskendo truputį. Anyway, visa kita- labai įdomu ir kokybiška tiek, kad "susiklauso" greitai ir skaniai. 
Ir paskutinis- Daft Punk Random Access Memories, apie kurį parašyčiau poemą, nueičiau į pasaulio kraštą ir pamėgčiau silkę ir raugintus agurkus, jei tik galėčiau. Nesmerkit, heiteriai, kad taip vėlai jį atradau: vis geriau, nei niekada. Absoliučiai neįtikėtina kokybė, harmonija ir negirdėti skambesiai, kiekviena daina kaip ir savarankiška, bet tuo pačiu ir derinasi prie kitų. Neturiu muzikinio išsilavinimo ir net nesakau, kad daug suprantu apie muziką. Bet šitas Daft Punk kūdikis tikrai vertas ovacijų, ir man jis daug geresnis už Discovery, kuris tom ovacijom savo laiku tikrai buvo apdovanotas. Bloga naujiena: "Rolling Stone" skyrė jam tik 4 žvaigždutes iš 5, kas yra baisu. Pabaigai dar pasakysiu, kad mano asmeniniuose topuose Random Access Memories yra stiprus konkurentas Coldplay Mylo Xyloto, kas yra daugiau nei daug.
Paklausykit šitų per Spotify ar kur kitur- jei nežinojot, gal patiks :)

Praėjusios savaitės atradimas buvo Laukinės Žąsys . Ieškodama A. Užkalnio rašliavų, atradau jo internetinį puslapį, skirtą maitinimo įstaigų apžvalgoms. Taip patiko, kad perskaičiau viską, net ir kitų autorių straipsnius. Ir vis dar nesuprantu, kodėl. Visiškai nesu maisto snobė, nei labai tą kulinariją esu įvaldžiusi. Na, žinau, kas yra geras maistas, bet taip pat žinau, koks jis brangus. Tikriausiai skaičiau, nes labai patiko stilius. Po to supratau, kad tuo pačiu ir gavau žinių apie maisto derinimą, pateikimą, aptarnavimą ir visa kita. Net ir po šito tikrai nebūsiu maisto snobe, bet bent jau žinosiu, ką galima pakritikuoti. Lietuva juk heiterių kraštas :)
Beje, jei jau užsiminiau apie maistą, tai negaliu nepaminėti grupiokės Miglės kasdieniškai pasakyto pokšto, net neatsimenu, kokiam kontekste. "Vėdarai: shit- out, potatoes- in". Genialu, nes tai- visiška tiesa, be to, baisiai juokinga ir pretty much apibūdina visą lietuvišką virtuvę. Čia šiaip. Tiesą sakant, tai vėdarų nesu valgusi, bet čia skonio reikalas, todėl nieko nesmerkiu.

Toliau apie skaitalus. Vasarą pagaliau prisiruošiau perskaityt knygą, kuri yra prievaloma visiems, susijusiems su medicina, ir tiems, kurie bent kiek vertina šitą mokslo šaką. Tiems, kurie garsiai šūkauja, jog daktarai nieko neišmano, kad jiems reikia tik pinigų ir kad Lietuvoj žmonės patys nemiršta- juos nužudo gydytojai, iškart sakau, kad toliau galit neskaityt. 

Bet jei esat sveiko proto ir neišsigąstat per žinias pamatę, jog ligoninėj žmogus vis dėlto mirė, labai rekomenduoju Samuel Shem "Dievo namai". Pirmiausia tai man patiko ironiškas pavadinimas, nes daliai visuomenės tikrai atrodo, kad ligoninėse vyksta stebuklai ir apskritai- gydytojo profesija yra šventa. Paneigti tokį požiūrį galiu net aš pati, bet knyga tai jau tikrai sutrypia tuos aukštus vertinimus. Per daug neišsiplečiant: veiksmas vyksta "Dievo namų" ligoninėj, kur internai (jau baigę universitetą, bet dar ne gydytojai) atlieka praktiką ir supranta, kad visiškai nieko nemoka, bet niekas jiems nieko ir neaiškins. Iš viso šito gimsta toks ironiškas ir kurioziškas pasakojimas, kad nė neįtartum, kad tokia yra ir realybė. Dievo namuose galioja nerašytos taisyklės, tokios kaip "Liga- paciento rūpestis", "Vienintelis geras ligonis- negyvas ligonis", "Medicinos pagalba teikiama kuo daugiau nieko nedarant" ir panašiai. Dievo namų įstatymai surašyti knygos gale, kuriuos perskaičius pradėjau skaityti visą knygą tą pačią sekundę. 
Kodėl dabar apie ją pasakoju, nors perskaičiau seniai? Šiuo metu doroju antrą- dvigubai storesnę- dalį "Vargo kalnas", kuri yra panaši į pirmąją, bet rašoma jau apie psichiatrijos ligoninę. Galinis viršelis skelbia: "Sveiki atvykę į Vargo kalno psichiatrijos ligoninę, pamišėlių, savižudžių, tironų ir piktavalių namus. Čia tūno kompulsyvūs melagiai, negailestingi svetimautojai, seksualiniai iškrypėliai ir netgi vienas kitas oficialus beprotis. Ir tai dar tik daktarai...". Be abejonės, tokia pastraipa iškart suintriguoja, bet į tą Vargo kalną kopiu jau kurį laiką. 
Šiaip ar taip, "Dievo namus" tikrai rekomenduoju. Žinoma, jei vienintelė knyga, kuri patiko, yra "Fifty shades of grey", tai pailsėkit, bet šiaip tai tikrai praplės akiratį. Nors mano mama sako, kad žmonės, nesusiję su medicina, šito skaityt neturėtų.

 

Žodžiu, gyvenu kaip visada. Skaitinėju šį bei tą, klausausi šio bei to. Ir laukiu to tikrojo rudens. Kuo greičiau ateis, tuo greičiau praeis.

• Mergaitės, šiandienos atradimas jums- The Beauty Department. Nežinau, gal aš nemadinga ar ką, bet šito gražaus puslapio anksčiau nežinojau. Puikus! Tuo, kad viskas paprasta net ir toms, kurių abi rankos kairės. Kairios..? Ir ypač patiko vienas triukas, kurį jau bandžiau anksčiau ir kuris, mano nuomone, labai puikiai pakeistų tuos nevykusiai nurudintus veidus vidury žiemos, nuo kurių, šiaip ar taip, nepabėgsim. Turiu pakankamai įgudusią ranką šitam menui, bet net ir to neprireikė, kad apgaučiau geriausią draugę, jog esu labai įdegusi :)
• Būtinai pasidomėsiu, ką reiškia, kai esi apsėstas pilkos spalvos. Gal aš sergu kokia rimta liga. Šiandienos maistas akims: 

• Dienos dainos neabejotinai nereikia, nes sviestas tada jau būtų sviestuotas.

Keep calm ir iki kito karto!

Apie skudurus #2

Moterys, šiandien vėl jums!

Rudenį mėgstu dėl įvairių priežasčių: lapų, oro temperatūros (deja, čia priskiriamas tik rugsėjis), dėl naujos pradžios (kaip ir daugelis, laiką skaičiuoju nuo vasaros iki vasaros), šiaip viso to jaukumo, kai namuose sulauki svečių ir gamini kažką skanaus arba pilstai gėrimus kairėn dešinėn (kalbu gal apie kavą). Bet vienas iš geriausių dalykų yra tas, kad keičiasi sezonas- vadinasi, keičiasi ir apdarai. 

Per vasarą pasiilgstu megztinių ir džinsų, be to, daug lengviau įdomiau atrodyti, nes galima apsirengti didesnį kiekį drabužių vieną ant kito. Todėl jau kokią savaitę neišlendu iš interneto platybių, nes ieškau įkvėpimo ir idėjų.

Beje, atsinaujinti rudens sezonui man visai nereiškia nusiaubti ''Akropolį". Žymiai kokybiškesnių drabužių prisiperku butikuose per visus metus, o paskui jau tik pertvarkau spintą skirtingiems sezonams. Idėjų ieškau naujiems deriniams, kas yra žymiai smagiau: labai paprasta apsirengti naujais drabužiais, o va suderint kažką naujo iš senų daiktų- jau iššūkis. Pagrindinė taisyklė yra užpildyt spintą tokiais drabužiais, kurie derintųsi prie visko. To visada ir laikausi. 

Žodžiu, ilgai nepostringavus, einu prie reikalo: pastebėjau, kad toks įrašas vasaros sezonui buvo labai populiarus, tai pagalvojau, kad gal bus naudingas ir rudeniui. Pasidžiaukit įvairove, kol dar šilta- iškart bus smagiau!

               

Beje, šio sezono must- haves yra kažkas pilko, kas nors languoto, baikeriški aulinukai arba smailianosiai (bet ta klasikinė smaili bato nosis, ne tie košmarai, kurie buvo madingi prieš kokius 7 metus) ir vyriška spinta. Vadinasi, ne tik kad nesunku rudenį atrodyt madingai, bet, pasirodo, mano spintai šiemet nieko netrūksta :)

• Vakaro dainos- neblaškančios dėmesio: "Let her go" remixas, ''You make me feel good", ''Gold". Vasara dar visu garsu mano kambary!

Sėkmės ieškant įkvėpimo ir nepamirškit, kad jūs turit puošti bet kokį drabužį, o ne drabužis jus :)

Iki!

Apie vasarą

Kaip visada, šniukštinėju praeityje.

Aptikau įrašą, kuriam lygiai treji metai, bet vis dar juo žaviuosi ir kiekvieną kartą skaitydama puikiai jaučiu tą nuotaiką. Nors Rugsėjo 1-oji man visada atrodė labai graži šventė (net mokykloj), ta diena turėjo būti liūdnesnė už liūdną. Šiandien visai taip nesijaučiu, bet kažkodėl norisi pasidalinti:

Stoviu šaltam vėjyje ir ašaros, rodos, nesibaigia. Kaip mažą paveiksliuką matau vasarą priešais save. O gal už savęs.

Ir matau save toj vasaroj. 

Visas nemiegotas naktis ir pramiegotas dienas. Užuodžiu vyno kvapą. Girdžiu muziką ir mergaitiškus balsus, klykaujančius dainos žodžius. Smėlis kišenėse, vėjas plaukuose, žolė po nugara. Skambantys telefonai, pro mašinos langą bėgantys vaizdai, besidaužanti širdis. Laukimas kiekvieną minutę, laukimas kiekviena kūno ląstele. 

Turi pasitraukti iš žmogaus, kuriuo buvai ir prisimintį žmogų, kuriuo turėtum būti.

Prisiminsiu, kuo norėjau būti.

Iškrenta viena ašara. Po jos- antra, septinta... Pasipila kaip tas smėlis iš kišenių, nesustabdomos kaip vėjas.

Prisimenu, kuo turėčiau būti. Ir būsiu, kai pamiršiu, kas buvau. Ir kai nebemylėsiu tų, kurie buvo.

Vasaros, aišku, jau ilgiuosi, bet rugsėjį pasitikau su gera nuotaika, užsidegimu ir šviežiom idėjom. Tikiuosi, Jūs irgi nusiteikę darbui, apsiginklavę kantrybe, bet nepamiršę, kad bus laiko ir atsipalaiduoti ir tą vasarą prisiminti. Neįsileiskit rutinos į namus ir rudens į širdį :)

Beje, moterys, ar jaučiat- prasideda naujas sezonas, todėl kraustysim spintas ir keisim kailiuką!

Ir pabaigai: šitas įrašas, kaip ką tik pastebėjau, yra jau penkiasdešimtas, todėl sveikinu save su nedideliu jubiliejum ir vėl dėkoju Jums, kad būnat su manim. Reikia manyti, kad šimtasis nebus už kalnų.

• Vakaro judesiui vėl Disclosure.
• Ir lengvas skaitalas ne tokia lengva tema. A.Užkalnis, aišku, yra visaip žinomas savo pasisakymais bet kokiom temom. Jo straipsnius apie valgymo įstaigas vis paskaitydavau ,,Stiliaus" žurnale, o kai pamėgau, negaliu praleisti ir kitur. Skonio reikalas, žinoma, bet dėl manęs tai spauda galėtų būt gyva vien tokiais pasireiškimais.

Sėkmingo jums starto ir iki!

Help me lose my mind

Paskutinį vasaros rytą sumuštinius kemšu apsiašarojus ir užsikąsdama ledais ir taip nenoriu, kad visa tai pasibaigtų, jog, atrodo, griūsiu ir pradėsiu rankom daužyti žemę, kaip daro maži vaikai.
Puikiai atsimenu, kaip lygiai prieš metus rašiau, jog tokios vasaros pakartoti nenorėčiau. Tai šitą ne pakartoti norėčiau, o kad ji niekada nesibaigtų. Drąsiai sakau: tokio prasmingo laiko viena su savim dar nesu turėjus. Nuoširdžiai neįsivaizduoju, ką darysiu čia, nes jaučiuosi tikra pajūrio gyventoja, bet tikiuosi, ta ramybė, kurią parsivežiau su savim, liks bent iki žiemos.

Niekada nesureikšmindavau žvaigždėto dangaus. Rugpjūtį, kai žvaigždžių matosi daugiau, nei visus metus kartu sudėjus, dažniausiai leidžiu pajūry, kur dažniausiai debesuota, arba mieste, kur tas dangus nelabai ir matosi. Kita vertus, į dangų spoksoti labiau mėgstu dieną, kai vyksta debesų šou. Galiausiai- žvaigždėtas dangus yra nuvalkiotos romantikos asociacija, ko šiaip jau vengiu. Atsimenu tik vieną vakarą prieš kokius aštuonerius metus, kada tie žiburėliai virš galvos tikrai užbūrė. Veiksmas vyko viename iš Varėnos ežerų, mano tėtis ir pusbrolis pramogavo naktinėje žvejyboje, o aš gulėjau valtyje ežero vidury visiškoj tyloj ir negalėjau nuleisti akių. Dangus atrodė gerokai patobulintas fotošopu, ir viskas būtų lyg niekur nieko, jei tuo metu manęs nebūtų kankinusi pirmoji nelaiminga meilė. Gražus prisiminimas ir turbūt vienintelis, kada žvaigždės reiškė tiek daug.
Bet vieną iš tų naktų, kurią savo vasaros rezidencijoj leidau be kompanijos, sėdėjau balkone ir visai netyčia pakėliau akis į dangų. Ir toks nenusakomas jausmas apėmė... Atrodo, nusikabinčiau tą tamsiai mėlyną blizgučiais apibertą platybę kaip užuolaidą, apsivyniočiau ja ir niekad nenusiimčiau. Nešiočiau tą didybę kaip kokį Supermeno apsiaustą, kol blizgučiai nubyrėtų. Arba nenubyrėtų. Kas tada dar gali būt neįmanoma..? "Shoot for the stars"- taip vadinasi mano nauja tikslų siekimo technologija.                         


Į Kauną grįžau mažiau nei prieš parą, bet pajūrį dabar jau primena tik vis dar garbanoti plaukai ir smėlis batuose. Ir savijauta, aišku. Tai dabar stengsiuos būt vakuume, kad niekas neišsklaidytų mano nuotaikos, o smėlį batuose ir paliksiu. Iki kitų metų.

• Ryto daina: naujiena mano sąraše, kurios pavadinimas man kažkoks simboliškas.
• Ir dar viena lengvesnė, kuri šiandien tikrai kelia ūpą.

Gražios Jums Rugsėjo 1-osios šventės, gerai nusiteikit ir dar pasidžiaukit tuo, kas liko iš vasaros.

Iki pasimatymo!

Don't be plastic- be fantastic!

'Sup!

Pastarosiom dienom man niekaip neduoda ramybės toks reiškinys kaip natūralumas. Turiu omeny ne ekologiją, ne maistą be prieskonių (kurį tik tokį ir pripažįstu, beje), ne kažkokią mineralinę kosmetiką, kurią Akropolyje man tiesiog bandė įkišti tiesiai į rankas už vidutinio gudrafono kainą. Ne.

Tiesiog praėjusią savaitę išklausiau vieno vyriškos lyties atstovo monologą apie tradicines kaunietes su pėdkelnėm vietoj kelnių, pūstom striukėm ir Nutella ant veido, o šiandien pasijutau nejaukiai prie kasos parduotuvėj, nes tarp kitų moterų ir merginų buvau vienintelė nepasipuošus. Garbės žodis- kas čia blogo išeiti iš namų, įšokti į mašiną, tada nueiti į parduotuvę nusipirkti duonos ir vėl parvažiuoti apsiavus šlepetėm, kurios gal ir guminės ir gal ir skirtos baseinui, bet nereikalauja net pasilenkti tam, kad jas apsiautum..? Jei jums atrodo, kad blogai, tai iškart atsiprašau. Dar vienas akibrokštas: būna dienų, kai parduotuvėj pasirodau be priklijuotų blakstienų ir nelakuotais nagais. Aš tikrai apgailestauju.

Žodžiu, turbūt jau suprantat, kur suku.

Pasakysiu atvirai- mane mirtinai gąsdina šiuolaikinių merginų dirbtinumas. Ir kalbu ne tik apie Nutellą ant veido, nors apie šitą reiškinį būtų galima "užvesti" atskirą blogą. 

Pirmas ir turbūt juokingiausias dalykas yra mergaitiška mityba. Absoliučiai pripažįstu, kad sportiškas kūnas yra ir gražu, ir sveika, ir visa kita. Bet kai dantų krapštukas aimanuoja "vajėėėzau, priaugau svorio..." (tubūt kokius 200 gramų), tai kaip jaustis kad ir dešimčia kilogramų sunkesnėms draugėms..? Apskritai tai tas "aš tokia stora" per dieną pasakomas tiek pat kartų kiek gal ne "labas", bet "ką tu?" tai tikrai. Ir jau nebėra net jokios paslėptos prasmės: vyrams tie žodžiai turėtų šifruotis kaip "geriau jau pasakyk man komplimentą, kaip gerai atrodau, nes kitaip susirauksiu ir nekalbėsiu su tavim kurį laiką", o kitoms moterims- "geriau jau pasakykit, kad jūs trigubai storesnės už mane, nes kitaip susirauksiu ir kalbėsiu ne tiek daug, kiek visada". 

Ir dar: kartą iš tikrai protingų vaikinų išgirdau, kad žavi yra ne ta moteris, kuri arba amžinai dejuoja, kad negali valgyti to ir ano (galiausiai lieka tik vanduo), arba geriausiu atveju pakramto kokį salotos lapą, o ta, kuri godžiai valgo normalų maistą (toje situacijoje, apie kurią kalbu, dalyvavo pica) ir į nieką nekreipia dėmesio.

Žinoma, nekrypstu į kraštutinumus ir nesakau, kad kebabo padažas ant veido ir čepsėjimo garso takelis yra gerai, bet tos dietos tai tikrai ne pasaulio stebuklas.

Kitas dalykas, apimantis daugelį sričių, yra tas nuolatinis stengimasis gerai atrodyti. Tikrai žaviuosi tom, kurios būna pačiam žydėjime iškart, kai tik išlipa iš lovos iki tos akimirkos, kai užmiega. Bet žaviuosi ne dėl geros išvaizdos, o dėl to, kad tam skiriama tiek laiko ir jėgų! Juokauju truputį, žinoma, bet come on, moterys, į ką jūs turit būt panašios, kad bijotumėt, jog jus kas nors pamatys ne geriausios formos? Ir vėl nepuolu į kraštutinumus- švara yra numeris vienas, bet makiažas ryte..? Arba, grįžtant prie įrašo pradžios, efektingas naujas outfit parduotuvėj, nors tikslas ir yra tik ta parduotuvė..? Sakykim, gana apie tas parduotuves. Bet vakarinis makiažas dieną, kai, pavyzdžiui, slankioji po Akropolį? Prie vakarinio makiažo, žinoma, atitinkamai priderinta šukuosena, kuriai padaryti reikia pusvalandžio, o išsileisti ji gali per penkias minutes, todėl galvos judinimas apribojamas iki minimumo. Dar galėčiau vardint ir vardint: apie aukštakulnius, kurie, deja, jokiu būdu neatrodys gražiai, jei su jais įmanoma tik stovėt; papuošalai, kurie kartu sudėjus sveria tiek pat, kiek jų nešiotoja; nagai, kurie gali būt panaudoti kaip ginklas, bet skardinę atidaryti- misija neįmanoma. Ir čia dar net ne pradžia! Tiesa, dar pamiršau antakius, kurie tai jau tikrai yra pačioj viso šito viršūnėj. Niekada nesupratau logikos išrauti viską tam, kad nusipieštum. Arba gal čia su manim kažkas blogai ir aš nesuprantu, jog siūliukai vietoj antakių ir amžinai nustebus veido išraiška atrodo labai gundančiai. Jei taip- praneškit.

Grįžtant prie tos Nutellos, tai jei būtinai reikia būti San Tropezo gražuole vidury žiemos, tai kosmetika gali būt tepama ir ant kaklo, bet čia jau smulkmenos. Apskritai tai visas tas rudumo kultas yra truputį juokingas šalyje, kur natūraliai įdegti galima tik kokį mėnesį ar du, bet tiek jau to. Jei natūralios metų laikų kaitos argumento neužtenka, tai J.Statkevičius "Grožio kirtyje" rašė, kad balta oda yra aristokratiškumo ženklas, o pajuodę nuo saulės yra tik varguolės, kurios Ispanijoj skina pomidorus. Nesakau, kad visiškai pritariu tokiam kategoriškam teiginiui, pati gal sugalvočiau švelniau. Esmė tame, kad aš nesu iš tų, kurių atostogų tikslas yra pavirsti juodaode, ir tikiuosi, kad aš ne viena!

Truputį nukrypau nuo temos, bet tęsiu apie makiažą. Akivaizdu, kad moterys dažosi ne todėl, kad netyčia nusipirko kosmetikos ir ją reikia išnaudoti. Veidas "piešiamas" turbūt labiausiai dėl vyriškos lyties, tik kad jiems, mano manymu, nėra jokio skirtumo. Tiksliau, gal ir yra- niekam nemalonu paliesti veidą ir suprasti, kad prie to veido dar reikės prisikasti per keletą centimetrų kosmetikos. Arba kaip nemalonu yra išsigąsti, kai pamatai klubo deivę dienos šviesoj. Arba nuolat girdėti "neliesk mano plaukų o ne vėjas o siaube vienas lašas lietaus o aš taip stengiausi tas tris valandas kol pasidariau šukuoseną". Apie nulūžusio nago tragediją gal net nepradėsiu.

Žodžiu, visi žmonės kaip žmonės, tik tos moterys kažkokios nei šiokios, nei tokios. Prisiminiau tą anekdotą, kai Dievas sukūrė vyrą, džiaugėsi, sakė, gerai bus, galės gyvent, o kai sukūrė moterį, susiraukė, truputį nusivylė, o tada atsiduso ir nusprendė: "tiek to- pasidažys". Tai gal čia nuo to viskas ir prasidėjo..? 

Kaip ir sakiau, šitai temai nėra pabaigos. O jos gal ir nereikia, tiesiog norėjau pasakyt, kad visas šitas reikalas mane taip nervina ir erzina, kad kartais iš principo  pasirodau viešumoj beveik taip pat, kaip išlipau iš lovos. O ką? Nenoriu nieko gąsdinti: žmonės turi priprasti prie to, kaip atrodau iš tikrųjų, o vėliau maloniai nustebti, kai esant progai pamato pilną komplektą su makiažu, kažkuo panašiu į šuokuoseną (kuriai, beje, nei lietus, nei vėjas nebaisūs) ir visom kitom moteriškom gudrybėm. Tada ir komplimentai širdį paglosto, ir pati jaučiuosi nekasdieniškai.

Bet pabaigos vis tiek kažkokios norisi. Vakar mano draugas Mantvydas pasakojo apie savaitgalio linksmybes ir kokius pick-up line'us panaudojo: pirmas vaidmuo buvo dizainerio ir A.Pogrebnojaus draugo, antras- istorija, jog rudenį žais NBA. Sakė, jog "kibo" gerai. Jo išvada: "Nežinau, ar panų lygis nukrito, ar čia jau patirtis". Labai, tikrai labai norėčiau tikėti, kad patirtis...

Išsiplėčiau daugiau, nei norėjau, bet tokių dalykų kompaktiškai išdėstyti nelabai įmanoma. Jau absoliučiai pabaigai pasidžiaugsiu, jog trečiadienį vėl išvažiuoju į Palangą, kur tikriausiai vasarą ir užbaigsiu. Tai tikiuosi, kad pamatysiu ne aukštakulnius, smingančius tarp tilto lentų ir ne vakarinius apdarus ant smėlio, o pažįstamus veidus ir dar ką nors malonaus. Susisiekit su manim, jei ką :)

• Dienos daina apie dangų ir smėlį.
• Praėjusį kartą užsiminiau apie tatuiruotę. Vis dar brandinu šitą idėją, bet ji jau labai konkreti: 

Gerų jums dienų ir iki pasimatymo!

This is what it feels like

Kaip jūsų vasara bėga?

Po beveik pusantro mėnesio aš jau Kaune, nors tikriausiai neilgam.

Keistas jausmas čia būti, keistos visos tos sankryžos ir šviesoforai, keista, kad negali kada užsinori nueiti prie jūros. Išvis, visa mano egzistencija keista.

Labai pasiilgau blogo- vienintelio dalyko, kurio apskritai pasiilgau paskutiniu metu. Bet rymau dabar priešais ekraną ir svarstau, kas blogiau: ar neturėti, ką pasakyti, ar turėti tiek daug, kad net neverta pradėti..?

Visi žino, kokia ta vasara yra- nesibaigianti ramybė su linksmybių pertraukom. 

Bent aš šiemet tai tikrai radau ramybę, turbūt pirmą kartą per keletą metų. Taip atsipalaidavau, kad truputį net apgrioviau savo gyvenimą, dėl ko rudenį tikriausiai gailėsiuos. Kaip ten bebūtų, visiškai laikausi principo "dabar ir čia", todėl galvos per daug ir nesuku.

Šita vasara kol kas lepina įdomiom ir maloniom pažintim, tai užsiminus apie ramybę, prisiminiau vieną išgirstą mintį. Tai- apie laimę, kuri vieniems yra visokie materialūs dalykai (nebūtinai pinigai ar gera mašina, bet reiškiniai, kuriuos gali paliesti: draugai, šeima, mylimas žmogus etc.), kitiems dar nežinia kas (iš tikrųjų tai niekad ir nesusimąsčiau, kas yra mano laimė), o dar kitiems laimė yra tiesiog ramybė. Kaip ir sakiau, niekada per daug nesvarsčiau, ką man reiškia ta laimė, bet dabar pradedu suprasti, kad visa tai ateina iš vidaus tada, kai jautiesi laisvas nuo visų rūpesčių ir kasdienybės. Tada apima ramybė ir dabar aš jaučiuosi laiminga. 
Nepaisant to, kad Kaune man visiškai nepatinka ir kuo greičiau vėl noriu į pajūrį :)

Bet čia tik aplinkybės. Šiuo metu man svarbiausia gera savijauta, todėl darau tik tai, ką noriu daryti ir būnu tik su tais, su kuriais noriu būti. Galiu bet kada apsiverkti, nors prieš sekundę juokiausi. Ir atvirkščiai. Ir nematau nei vienos priežasties, kodėl turėčiau elgtis kitaip. 
Mano nuoširdžiai susirūpinusi mama net padovanojo apyrankę su keturlapiu sėkmės dobilėliu ir paukščio galva, ,,nes tu absoliučiai laisva, kaip paukštis"- pridūrė apmaudžiai. Žinoma, norėtų normalaus vaiko.

Kol kas dar negaliu ,,įšokti" į normalų gyvenimą, pamiršau, ką Kaune reikia veikti ir kaip reikia rašyti. Labai noriu kuo greičiau mintimis grįžti ten, kur turėčiau būti, bet tiesiog fiziškai nesugebu.
Gal po kurio laiko.

• Vakaro dainos: man nelabai būdinga Say My Name ir vėl Let Her Go, dabar jau labai ilgam įgavusi visai kitą prasmę.
• Savaitės mind fuck- nuo draugių gimtadienio proga gavau finansavimą tatuiruotei, apie kurią jau seniai vis pamąstau. O šiemet man kažkaip norisi dar ir simboliškai pažymėti šitą vasarą. Tai- vienintelis dalykas, dėl kurio kažkiek rūpinuosi.
• Ir pabaigai: išmintis, kuria tikrai vadovaujuosi bendraudama su žmonėm.

Nežinau, kada grįšiu. Pavargau visiems viską žadėti, o paskui netesėti. Tikiuosi, grįšiu greitai.

Iki ir live to the max!

Pack, unpack, repeat.

Kiek laiko jums reikia susiruošti į kelionę? Man- apytiksliai dešimties minučių. Susipakuoti drabužius įvairiems orams ir progoms, keletą porų batų, mergaitiškus niekučius ir svarbius daiktus. Prisiekiu: dešimt minučių.

Deja, šiandien vargstu nuo pat ryto. 

Ar įsivaizduojat, kiek daiktų reikia dviems mėnesiams ne namuose? Pusės kambario! Net neturiu tiek lagaminų, jau nekalbant apie tai, kaip viską sugrūsiu į mašiną.

Rytoj išsikraustau į Palangą parduoti vasaros. Nesu tikra, kaip man seksis ir negarantuoju, kad tikrai parduosiu. Net nežinau, ar noriu. Bet trauktis jau nėra kur, todėl šiandien vis pašniurkščiodama rankioju iš visų kampų savo gyvenimą ir bandau jį kažkur sutalpinti. Ir negali būti kalbos apie tai, kad kažko reikia atsisakyt.

Šiandien labai trumpai. Gaila, kad neturiu ką papasakoti- paskutiniu metu intensyviai vasarojau. 

Rūpinkitės savim ir aplankykit mane Palangoj!

• Dienos daina- Safe and Sound; ir fonui You Make Me Feel Good
• Ir atsiminkit: whether you see your glass half- empty or half-full it doesn't matter.You did NOT pour enough wine into your glass. Start over.

Iki (tikiuosi greito) pasimatymo! **

Dark Paradise

Praėjo dar tik savaitė vasaros, bet aš niekaip negaliu atsikratyti jausmo, kad visas šitas gėris baigsis, dorai dar nė neprasidėjęs. Gal šiaip paranoja, o gal kraupaus vis dar besitęsiančio savaitgalio padarinys. Vienintelis geras dalykas- rytoj laukia kelionė į Palangą, nors juokingai trumpa, bet svarbiausia- įkvėpti ramybės, kuri manęs absoliučiai nelanko Kaune.

Kažkaip keistai man viskas nesiseka, vėl jaučiuosi skaudžiai vieniša, nors visiškai neturėčiau. Nuolat dėl kažko nerimauju ir net nesu tikra, dėl ko. Ir bjauriausia dalis: nors vienatvė dabar jau tikrai įgriso, negaliu sulaukti, kol išvažiuosiu visai vasarai. Atrodo, kad mano vieta- Viduramžiuose, kur žmonės mėgaudavosi kančia. Ir tai man net neatrodo nenormalu. 

Bet yra kaip yra, vėl lieju ašaras ten, kur jų nereikėtų rodyti.

Skubu keisti temą ir jums pasigirti, kad šią savaitę lankiausi Lanos Del Rey koncerte. Net nežinau, nuo ko pradėti pasakoti. Turbūt visi yra girdėję apie jos žalingus įpročius, karjerą, kurią jai nupirko turtingas tėvelis, visiškai nevykusį balsą ir kitus dalykus, kurie minimi kiekvienam straipsny. Labiausiai man patinka faktas, kad ją išmetė iš mokyklos už narkotikų ir alkoholio vartojimą. Keturiolikos metų.

Koncerto pradžioje Lana džiaugėsi, kad žiūrovų tiek daug ir sakė, jog jai smagu visus matyti po keleto metų. Mano žiniomis, Lietuvoje ji nėra buvusi, bet kam nepasitaiko nežinoti, kokioje šalyje esi? Iš tikrųjų tai ne toks čia baisus dalykas- kai persėdinėji iš vieno lėktuvo į kitą, ko gero, tikrai susimaišai, kur išlipai šį kartą.

Muzikantai buvo tikrai labai aukšto lygio, bet turbūt grojo per greitai, nes vieną kitą kartą Lana keliomis eilutėmis atsiliko nuo muzikos. Vėl: o kam nepasitaiko?

Kitas mane labai nustebinęs dalykas tas, kad nuotraukose ji dažniausiai atrodo tikrai gerai, o realybėje- visiškai kitaip. Netgi žinant fotošopo galimybes. Šiaip man patinka jos įvaizdis ir keistoki veido bruožai. Nesu nusiteikusi net prieš smarkiai botulinu perpildytas lūpas. Na, nebūčiau nusiteikusi, jei tas botulinas netrukdytų jai kalbėti. Ir šiaip- ir dainuojant, ir kalbant, net šypsantis jos veidas atrodo kažkoks be emocijų. Nežinau, kiek plastinių operacijų jai atlikta (gal ne tiek ir daug), bet kad atlikta, tai akivaizdu.

Ir paskutinė įžvalga- kartu su mama pasitarusios nusprendėm, kad Lana vakarienei buvo kažko negero pauosčiusi. Paskutinį kartą: kam gi nepasitaiko?

Nepaisant visų šių dalykų, koncertas tikrai buvo vertas kiekvienos sekundės ir kiekvieno cento. Neįtikėtinas jausmas pamatyti žmogų, kurio dainos nuolat sukasi kažkur šalia.

Apskritai tai mane žavi Lanos stilius, kurio su niekuo nesumaišysi. Mano akim ji labai įdomiai derina senamadiškumą su stilingu modernu: ir pati taip atrodo ir elgiasi, ir dainos tokios, lyg būtų iš kito laikmečio. Labai įstrigo sakinys kažkuriame iš internetinių laikraščių, jog Lana vadinama ,,gangsta Nancy Sinatra". Taiklu.

Nuotraukos iš delfi.lt, alfa.lt, 15min.lt

Baisiai apgailestauju, kad negaliu pasidalinti filmuota medžiaga- ne mano kompiuteriui toks išbandymas. Be to, ir blogger sistema paskutiniu metu veikia apgailėtinai. Tiek to. Tiesiog daug kas klausė, ar ji tikrai negali dainuoti gyvai. Tai atsakau: tikrai gali!

• Dienos daina- labai nuspėjama, apie jaunus ir gražius.

Iki greito!

Apie skudurus

Sveikos, moterys. Šiandien- išskirtinai jums!

Prieš kurį laiką, atlikdama savo įprastinį reasearch lietuviškuose bloguose, aptikau straipsnį. Tokį gerą, jog perkaičiau keletą kartų, tada dar patyrinėjau komentarus (ko paprastai nedarau). Vėliau papasakojau apie jį mamai. Prieš keletą dienų perskaičiau vėl. Žodžiu, rašliava, kurios kiekvienas žodis yra absoliučiai teisingas, akiratyje pasitaiko labai retai. Tūkstantį taškų skiriu autorei Kotrynai už įžvalgas, blaivų mastymą ir originalumą. Bei kandumą, žinoma. 

Straipsnis- va čia va.

Komentuoti per daug čia nėra ką- viskas ir taip pasakyta, ko pati net nebūčiau pagalvojusi. Tiesą sakant, Zara niekad per daug nesižavėjau vien dėl tos masinės psichozės, o dabar ten neužsuku išvis. ,,Elito" parduotuvės- ne mano skonio :)

Jokiu būdu negalėjau nepasidalinti šituo radiniu. Tokius straipsnius turėtų spausdinti madų žurnalai, kurie paskutiniu metu orientuojasi tik į aukštąją madą, pamiršdami mirtinguosius vartotojus- didžiausią perkamąją galią. 

Nesiekiu šito blogo paversti mados tinklaraščiu. Tai- kasdienis darbas, kuriam ne visada turiu laiko. Be to, ir didele kompetencija šitam reikalui pasigirti negaliu. Žinoma, esu užsikasusi madų žurnaluose ir knygose, bet iš esmės man svarbi ne pati mada, o stilius. Ir nesu tikra, ar galėčiau pasakyti, kas šiuo metu tikrai yra ,,ant bangos". O jei ir žinočiau, tai ką- reikėtų atsisakyt savo mėgstamiausių drabužių? Niekada gyvenime.

Kadangi jau pradėjau tokią temą, tai prisipažinsiu, kad puoštis man yra šventė. Ir atvirkščiai. Todėl labai griežtai skirstau drabužius į kasdieninius ir išeiginius. Pirmieji kelia siaubą mano seneliams, kurių manymu, mergaitės neturėtų nešioti suplyšusių ar apsmukusių džinsų, o sportbačiai skirti tik sportui. Ir conversai kainuoja maždaug tiek, kiek ,,Inkaro" gamyklos apavas. Išeiginių drabužių grupei priklauso sijonai ir suknelės, kurių mano spintoje tikrai yra, ir aš juos nuoširdžiai mėgstu. Taip mėgstu, kad išlįsti į dienos šviesą (dažniau- į nakties tamsą) leidžiu itin retai ir tik tada, kai esu geros nuotaikos ir noriu gerai atrodyti tam, kad linksmai praleisčiau laiką.

Bet yra vienas BET. Atėjus vasarai, mano stiliaus poreikiai ir pojūčiai visiškai sukvailioja, todėl prieš eidama iš namų kartais net dūsauju įlindus į spintą ir neišsirinkdama, kuo apsirengti. Paskaitų metui ar paprastiems kasdieniams reikalams tai negalioja, bet iš esmės atšilus orams tikrai daug dėmesio skiriu tam, ką nešioju. 

Kadangi mėgstu pašniukštinėti mados bloguose, pastebėjau, jog labai madingi visokie wishlist'ai, inspiration'ai ir panašūs dalykai, todėl užsimaniau ir aš. Šiandien visą popietę  Pinterest ieškojau sau įkvėpimo. Iš patirties galiu pasakyti, kad tai labai naudinga, kai absoliučiai nežinai, nei ką turi apsirengti, nei kaip nori atrodyti. Tada užmeti akį į nuotraukas, prie kurių anksčiau paspaudei ,,like" ir viskas greitai išsisprendžia. Na, akį šiandien ne užmečiau, o tiesiog pasidėjau kuriam laikui :)

Taigi, prie reikalo. Kadangi radau visokių grožybių, noriu jas parodyt ir jums. 

   

 

 

 

 

  

  

 

 

 

 

Ir dar vienas dalykas, madingas bloguose- tai wardrobe essentials. Net per daug mąstyti nereikia, iškart akivaizdu, kad mano essentials yra ir bus visokio plauko džinsai, dryželiai ir per dideli drabužiai, kuriuos- ironiška- pamėgstu tada, kai nėra reikalo slėpti figūros.

Šiandien labai mergaitiškai. Bet kartais ir šitaip reikia.
Tikiuosi, buvo įdomu ir naudinga.

• Dienos pabaigai- prie įrašo apie stilių deranti labai stilingo jaunikaičio dar stilingesnė daina- "Mirrors".

Puoškitės ir laukit vasaros, kuri jau poryt! Neįtikėtina.

Iki!