2012 m. lapkričio 27 d., antradienis

The sound of colors

Paskutiniu metu gyvenu nuo sekmadienio iki sekmadienio. Septintoji savaitės diena anksčiau būdavo turbūt nemėgstamiausia, nes po jos juk pirmadienis. Bet sekmadienis dėl to tai nekaltas! Anksčiau paskutines savaitgalio valandas leisdavau su pižama slampinėdama po namus, dabar pastebėjau, kad įsiveda tradicija kur nors išeiti ir ramiai (arba nelabai) pažymėti savaitės pabaigą. 
pasiskolinta iš 15min.lt 
Taigi, praėjęs sekmadienis buvo dar įvairesnis, nei kiti. Pamaitinau savo ausis ir sielą tikra, gražia muzika: Žalgirio Arenoj koncertavo Katie Melua. Jei ne mama, prieš kokius trejus metus iškaulijusi, kad įrašyčiau jai šitos atlikėjos CD, turbūt iki šiol jos nežinočiau. Bet tada buvau geras vaikas, pagaminau mamai gražų kompaktą, o kadangi nuolat esu naujos muzikos paieškose, tai ir pati paklausiau. Ir ką- patiko! Baisiai malonus ausiai vokalas, nesudėtingos melodijos ir iki skausmo prasmingi žodžiai iškart prilipo ir kurį laiką Melua sukdavosi playlist'e nuolat. Kai tik sužinojo apie koncertą Kaune, mama iškart nupirko bilietus, ir sekmadienio vakarą abi draugiškai žingsniavom pasikultūrinti. 
Nesu nusiteikus rašyti recenzijas ar vertinimus, todėl susiprastinsiu iki keleto žodžių: gyvai atlikėjos balsas skamba žymiai geriau nei įrašuose, o tas paprastas nuoširdumas pravirkdė pusę arenos, tame tarpe ir mane :) 

Nors šiandien antradienis, vis dar tęsiu sekmadienio temą ir skaičiuoju, kad dar keturi sekmadieniai ir Kalėdos. Ne pačiose Kalėdose esmė, žinoma, o jų laukime, todėl ateinantį savaitgalį must visit yra eglutė Rotušės aikštėj. Netriukšmaukit, cinikai ir heiteriai, įprasti ir banaloki dalykai irgi gali būt smagūs.

Kelias paskutines savaites vis pasigendu kažko. Šeštadienį kartu su visa save gerbiančia Kauno populiacija dalyvavau "Jamam" Akropolyje ir kai pajamiau knygyne nekuklią krūvelę, supratau- skaitau gal 10 kartų mažiau nei įprastai. Tai štai, kol neapleido Red Hot Chilli Peppers manija (čia jau lėtinė įsisenėjusi liga, kuri gyventi toli gražu netrukdo), mano knygų lentynoj- Anthony Kiedžio biografija. 







Toks šiandien trumpas prišokimas, turiu grįžti į virtuvę, kur vis nenustoja bujoti mano paslaptingas talentas :) Ir kur mama vis dar niūniuoja Katie Melua dainas.
Jos šiandien ir bus vakaro dainos:
  • The flood, kuri, kaip ji pati minėjo koncerto metu, yra vienas iš nedaugelio bandymų "to mess with the structure of the song".
  • I cried for you, kuri turbūt ir svogūną pravirkdytų.

Pastebėjau, kad Rembo visiškai nebijo fotografuotis, skirtingai nei mano šuo Patricija, kuri bėga net pamačiusi telefoną, ką jau kalbėt apie fotoaparatą...

Ar matėt kada, kaip gražiai graužikai valgo saulėgrąžas? Talentas!









Jau tikrai baigiu. 
Iki susirašymo ir gerų sekmadienio atradimų!





2012 m. lapkričio 19 d., pirmadienis

Outfit Error No.2

Gero- po mažai. Toks štai trumpas sakinys paaiškina, kodėl šita rubrika dar neįsibėgėjo. Tiesą sakant, tai esu rimtai apimta pirkimo manijos, bet mano stilius palyginti kuklus, todėl itin ekstravagantiški lobiai dažniausiai lieka nuošaly.
Žodžiu, vieną vakarą po paskutines jėgas atėmusių paskaitų su savo bendražyge medžiotoja- butikų tyrinėtoja- kasinėtoja Gabriele išsiruošėm į tašką. Ir ten, žinoma, mūsų laukė staigmena. O tada jau turėjo laukti nemenkas būrelis eilėje prie matavimosi būdelių stoviniuojančių moteriškių, kol apdarą įamžinom, juo pasidžiaugėm ir įvertinom, susipykom, kuri pirks ir galiausiai nusprendėm, jog bus teisingiausia, jei neturės nei viena.
Tai štai: kiekvienam metų sezonui, kiekvienai dienai ir visoms progoms, prie visų žalsvų džinsų ir blizgančių sportinių kostiumų, prie baltų pūkuotų batų ir vestuvinių sportbačių- genuine leather paltelis, dekoruotas pusbrangiais akmenimis ir kitokiais neatpažintais objektais. 

Internete neradau nieko panašaus (na, nepersistengiau ir ieškodama), bet akivaizdu, kad čia limited edition reiškinys. Žinau, kad odinius paltus mėgsta Burberry ir Dsquared2, tai tikiuosi, kad kai šitas blogas iškils į populiarumo aukštumas, jie man padėkos :) 
Artimiausiu metu žadu užsukti į tą patį tašką patikrinti, ar paltas dar vietoje. Jei ne- įtariu tave, Gabriele!


Bet gana pokštų.
Jau mėnesis, kaip neturiu ką pasakyti. Gal ir turėčiau, bet nesidėlioja gražiai, nors tu ką. Anyway, šiandien po gana ilgo laiko tarpo mane aplankė mūza. Kukli tokia, išsigandus, bet pagavau ir laikau.
Šiandien apie nieką, kaip ir kitas dienas, kaip ir visada. Tiksliau, apie rutiną, kuri visiškai nėra blogai, nors ir skamba neskaniai.
Stengiuosi nekreipt dėmesio į farmakologiją, kurią šiuo metu graužiu. Nesakau, kad lengva pamiršti tokius nuostabius raidžių kratinius kaip metilprednizolonas arba ksilometazolinas, bet nieko bendro su jais turėti nebenoriu. 
Ignoruojant šitą raketų mokslą, visa kita- nepalyginamai geriau nei buvo prieš kurį laiką. Nežinau ir žinoti nenoriu, kas buvo tie mano vaistai, bet rudeninė depresija šiemet tikrai nevykusi. 
Gali būti, kad muzikos terapija daro savo gerą darbą kaip ir visuomet. 
Beje, apie tą muziką. Labai mėgstu dainuoti, ypač mašinoje. Pats blogiausias įprotis! Jei yra kokia statistika, kas labiausiai nukreipia vairuotojo dėmesį nuo kelio, tai šitas punktas neabejotinai yra top trejetuke. Negi aš viena dėl šito keliu pavojų kitiems..?
Užtat namuose soundtrack'as pavojaus nekelia, tai prisiminiau visokių jau užmarštin nugrimzdusių dainų ir atradau naujų. Jos ir tampa dienos dainomis:
  • "Light Years Away", kurią atradau vieno serialo dėka.
  • "5 O'Clock", kuri man pasirodė truputį psichodelinė vieną vakarą, kai vynas (ir ne tik) liejosi laisvai :) Čia turbūt dėl Lilly Allen akcento.
  • "So Good", kuri anksčiau nekėlė jokių emocijų, bet šiandien išgirdusi per zip.fm (nesu tikra, ar galiu užsiimt reklama) net palingavau truputį. Taigi.
  • Ir paskutinė- "Kiss" coveris, kurį įdomiai ir mano ausiai gana profesionaliai atlieka Maroon5 savo albume "Overexposed", apie kurį kažkada rašiau.

Linkėjimai nuo Rembo, kuris kaip tik šiuo metu su manim klausosi muzikos ir vakarienei doroja morką. 

Šiltų vakarų ir iki greito pasimatymo!