Let it snow

Pirmadienis, žiūriu, tampa bloginimo diena. Savaitgalį neabejotinai nebūna darbingos nuotaikos, o pirmadienis man va toks energingas.

Tiek sniego Kaune mačiau jau seniai. Parbristi (tiesiogine to žodžio prasme) iš pilateso treniruotės užėmė dvigubai daugiau laiko nei paprastai. Šaligatvių šūkis: ,,susirask pats!". Nepaisant visų sniego keliamų nepatogumų, netveriu džiaugsmu, jog pagaliau Kalėdos bus baltos, kaip iš visų mano taip mylimų kalėdinių dainų. 

Kaip žinia, visą savaitgalį dangus maišėsi su žeme, todėl didžioji laiko dalis buvo sėkmingai praleista lovoj su kompiuteriu ir knygom. 

Po penktadieninės kavos su mergaitėm, su kuriom neatmenamais laikais mokėmės vienoj klasėj ir labai draugavom, niekur ir nebūčiau nosies kišusi. Jei ne dar viena eglutė vaikų reabilitacijos centre- kūdikių globos namuose ,,Lopšelis", kur dirba mano mama. Praktiškai ,,Išsipildymo akcija".

Šiandien bloge, be įprastinių sapalionių,- pamokėlė. 

Jau minėjau, jog mąstau apie dovanų pakuotojos karjerą. Labai išranki dovanojamiems daiktams nesu, bet jei įpakavimas nebus gražus- dovana nebus užskaityta. Taigi praėjusius du vakarus išsijuosusi gaminau maišelius visiems draugams ir giminaičiams, kad jiems skirtos dovanėlės jaukiai jaustųsi. Nes juk savaime aišku, kad dovana nėra tik daiktas- tai kartu parodomas dėmesys ir suteikiamas džiaugsmas. 

Kaip ir sakiau, maišelių gaminimas man užėmė porą vakarų, bet tik todėl, kad išbandžiau kelis variantus, kol gavosi gražiausias ir greičiausiai padaromas. Proceso, aišku, neįamžinau, bet šiandien pagalvojau, kad gal būtų naudinga pasidalinti idėja, todėl greitai suorganizavau improvizuotą pamokėlę iš sąsiuvinio lapo, kuris liūdnai mėtėsi ant stalo. 

Here we go:

Kaip dovanos pavyzdį pasirinkau nagų laką, kuris pirmas papuolė po ranka. 

Dovanėlę pirmiausia išmatuojam. Buteliuko plotis kokie 4cm, bet reikia turėti omeny, jog jis nėra plokščias kaip koks blynas, todėl ir maišelis turi būti platesnis. Šiuo atveju užteks 7cm, bet kuo storesnė daiktas, tuo platesnio maišelio reikia.

Nupiešiam, kaip viskas bus. Nežinau kodėl pradėjau nuo dešinės pusės, bet tebūnie. Taigi, iš dešinės į kairę: siaura juostelė (1 ar 1,5cm), dvi vienodo pločio juostos (čia po 2cm, bet didesniam daiktui reikėtų 3cm, storam- gal net 4cm), tada jau suskaičiuotas maišelio plotis, tada vėl dvi vienodos juostos ir tada vėl maišelio plotis. Visą šitą reikalą per daug nesismulkinant piešiam iškart ant popieriaus iš blogosios pusės, kad sulanksčius linijos liktų viduj.

Dar kartą galima pamatuot, ar dovanėlė tikrai tilps ir maždaug nustatyti maišelio aukštį, kuris turėtų būti bent dvigubai didesnis už turinio aukštį, o jei dovana stora- gal net trigubai. 

Nukerpam visus nereikalingus šonus.

Taupom popierių, žinoma, nes juk krizė.

Sulankstom. 

Nuotrauka apgailėtina, bet sakykim, kad matom blogąją (vidinę) maišelio pusę, tada siauroji juostelė lenkiasi į vidų, o visos kitos linijos perlenkiamos armonikėlės principu- viena į vieną pusę, kita- į kitą.

Siaurąją juostelę labai meniškai pažymėjau snaigutėm, ją tepam klijais, užlenkiam kraštinę plačiausią juostą ir suspaudžiam. Suspausti galima po knygom ar žurnalais, kaip dariau aš, arba po baldais, taip pat galima atsisėsti ant būsimo maišelio ir panašiai.

Klijus siūlau skystus, bet ne lipalą.

Taip pat primenu, kad klijų uostymas kenkia sveikatai.

Kai šonas gerai sulimpa, vieną galą reikia apkarpyti. Tam, kad suklijavus neliktų storas nedailus galas, kaip kokia baronka. Taigi, reikia va šitaip pašalinti kokius 2 cm.

Tiesa, make sure kad iškerpam toj pusėj, kur yra suklijuotas kraštas.

Užlenkiam ir užklijuojam. Negailim klijų, nes niekas nenori, kad dovana iškristų pro apačią. Dabar jau tikrai prispaudžiam  po kokia sofa ar spinta.

Viskas!

Įdedam dovanėlę, o maišelio galas- fantazijos reikalas. Aš užvyniojau keletą kartų ir kaspinėlį nupiešiau, kas nėra labai žavu, todėl reikėtų jį įverti padarius skylutes. Dar galima tiesiog suimti viršų ir surišti, kas atrodytų kaip saldainio vienas galas. Arba galima užvynioti į nugarėlės pusę, priklijuoti visagale lipnia juosta (gal net dvipuse, kad nesimatytų) ir kokį nors papuošimą primontuoti iš priekio. Daugiau nebevardinsiu, nes ir pačiai sunku apsispręsti, kaip gražiau.

Atrodo paprasta, bet kažkodėl ankstesniais metais toks būdas į galvą neatėjo.

Popierius tikriausiai gali būti bet koks, gal tik ne kartonas, nes dailiai nesusilankstys. Aš naudojau storesnį dovanų popierių, kurio ,,blogoji" pusė ruda. 

Kaip atrodė mano kambarys po tokių žaidimų, neklauskit, bet buvo verta, nes:

a) įpakavimą lengva pritaikyti bet kokio dydžio dovanai;

b) lengviau supakuoti visokius nelygius, minkštus, kreivus šleivus daiktus, kurių į popierių neįvyniotum. Na, nebent turint tokius įgūdžius kaip mano mama, kuriai neegzistuoja tobulai neįpakuojamas daiktas;

c) maišelis gražiai užsivynioja arba užsilanksto, todėl dovanos nesimato anksčiau nei reikia, kaip būna su tais parduotuviniais maišeliais, kuriuos žmonės, žinoma vedami geros iniciatyvos, meniškai užklijuoja jau minėta visagale lipnia juosta;

d) svarbiausia: dalis dovanos (arba net visa) yra rankų darbo, kas tik įrodo, kaip stengies dėl jos gavėjo ir kaip nori jį maloniai nustebinti.

Jau visai išsiplėčiau, bet apie tokius dalykus galėčiau prirašyti keletą knygų. 

Beje, apie tą rašymą. Po kokių dešimties metų rašymo sau, pagaliau gavau su tuo susijusį darbelį, apie kurį jau buvau užsiminusi, kai sakiau, jog ant mano kambario grindų įsikūrusi kūrybinė stovykla. Per daug nesileidžiant į priešistorę, iškart reklamuoju internetinę suknelių parduotuvę dress.lt ir iškart pasigiriu, jog tekstai prie kiekvienos kategorijos yra mano naktinio darbo vaisiai. Mantvydai, žinau, kad skaitai, tai siunčiu linkėjimus ir padėką už manęs įvertinimą :)

Šiandienai užteks, metas vakarienei ir kavai.

• Dienos klausimas: how old would you be if you didn't know how old you are?
• Dienos dainos šį kartą nebus, nes vis dar gyvenu su kalėdine muzika, o šitam fronte- nieko naujo.

Pasaulio pabaiga, reikia manyti, neateis. Nebent prisnigs tiek, kad iš ketvirto aukšto nieko nebematysiu. 

Linksmo švenčių laukimo ir iki pasimatymo!