Katino dienos

Šildymo sezono laukiu kaip kokių Kalėdų. Kiekvienais metais spalis būna tikrai-ne-namų mėnesis, nes čia neįmanoma būt, nebent apsikamšai chalatais ir kaldromis. Ir tai ne kas- nosis šąla. Na, ne taip jau gal ir blogai, nosis nešąla. Bet dar prieš dvi dienas buvau ten, kur temperatūra dvidešimt septyni laipsniai, todėl mano organizmui šiuo metu nelabai gera.

Stambulas labai neblogas. Žiauriai didelis, judrus ir triukšmingas. Ten gyvena 14 milijonų (taip, keturiolika) žmonių ir važinėja 4 milijonai mašinų. Dar truputį prišiukšlinta ir nelabai skaniai kvepia- žuvim, šiukšlėm, dar nežinia kuo ir degintais kaštonais (kurie, beje, yra netikėtai skanūs, kažkas tarp pupelių ir riešutų). Ten baisiai daug padirbtų vardinių daiktų (kokybiškų ir nelabai, pigių ir nelabai, gražių ir nelabai), japonų turistų, kačių, gražių europietiškų parduotuvių ir vandens. Vandens tai tikrai daug- Stambulas yra prie Marmaro jūros, o europinę ir azijinę dalis skiria Bosforo sąsiauris, pločio kaip kokie trys Nemunai. Bet iš esmės visur, kur neužstoja pastatai, galima iškart matyt du žemynus.
Pasakoti, aišku, galima be galo. Bet viską pamatyti vis tiek reikėtų savo akim- ir vaizdą iš lėktuvo, kai net ir pakilus aukštai, miesto ribų nesimato, ir tą išprotėjusį eismą, kai visi suka bet kur, niekas nepaiso šviesoforo spalvų ir signalina taip, kad, atrodo, viena vairuotojo ranka laiko vairą, kita- visada nukreipta spausti signalą. Dar prie kirpyklos gatvėje džiūstančius rankšluosčius (net keliose vietose taip pasitaikė), netikrų Hugo Boss kojinių pardavėjus, savo prekę siūlančius narkotikų dylerio stiliumi, tiltus tarp Europos ir Azijos, netikrą žolę, kaip kilimėliai išdėstytą parkuose (parkas- tai kokie penkiolika medžių ir trys suoliukai), skaromis galvas apsivyniojusias čikas, kurios dėvi gerus džinsus ir Conversus arba dangoraižių aukščio aukštakulnius, prieskonių turgų, kur visiškai nesupranti, kas yra kas, bet visko gali paragaut nemokamai. Dar būtinai reikia paragaut turkiškų ledų, kurie į įprastus ledus panašūs tik tuo, kad šalti. Ir, aišku, turkiškų kebabų, tų tikrųjų, kurie, kaip žinia, neturi nieko bendro su tais, kurių verslas bujoja Lietuvoj. Man, nemėgstančiai mėsos, skaniausias maistas ten buvo tokie dideli riestainiai su gal centimetro storio sezamo sėklų sluoksniu. 

Stambulo mados savaitės reklama. Mados savaitė prasidėjo tą dieną, kai jau reikėjo išvažiuoti, dėl ko baisiai apmaudu, nes tokio lygio visuotiniai renginiai Marijos Žemėj nevyksta ir dar kurį laiką, ko gero, nevyks.

Vietose su tokiu vaizdu ir prie kažkokių lankytinų rūmų daug kur Europoje dažniausiai būna arba paauksuoti restoranai ir viešbučiai, arba  kokių nors nemirtingųjų nekilnojamas turtas. Čia viso labo vietą užima nelabai išvaizdžios kavinės su aplūžusiom kėdėm.

Žolės ritinėliai, kurie bus pakloti ant žemės ir apgaudinės turistus atstodami  veją.

Kai kavos pardavėja paklausė, koks mano vardas, pasakiau "Agne" ir dar padiktavau paraidžiui angliškai. Almost right.

Turkiška arbata, kuri lyg ir niekuo neypatinga, bet ją siurbia visi visur ir visada. Gal įsipila šlakelį kitą ko nors...

Stambulo universitetas

"Four Seasons" viešbutis, kurį gidai rodo turistams ir pasakoja daugiau negu apie kokias mečetes.

Vietiniai, išgirdę kalbant angliškai arba dar kaip nors, iškart klausia, iš kokios šalies esi. Vieni tokie, užkalbinę kavinėje, iškart pareiškė, kad mūsų gera krepšinio komanda, ypač "the short one" Jasikevičius, kuris yra "crazy, but very good". Bet daugelis tik numykia kažką, kad žino, kur ta Lietuva, arba sako "Is that Serbia or something?". Nieko naujo.

Gyvenimas per trumpas, kad grįžtum į vietas, kur jau buvai, bet į Stambulą dar nuvažiuočiau. Arba gal palyginimui į kokį Turkijos kurortą, pažiūrėti, kuri yra ta tikroji Turkija.

Kol kas Kaune prisitaikau prie šalčių ir leidžiu sau pačilinti, nes mokslai nespaudžia, tai ir plėšytis nėra ko. Šiandien sliūkindama namo klausiau muzikos, kurios visą savaitę man neprireikė, ir taip gera pasidarė, taip smagu pačiai su savimi.  
Panašu, kad jau kvepia geresniais laikais ir mano kieme. Net nesvarstau, ar ilgam- tikriausiai ne- bet pakaupsiu tų džiaugsmo atsargų, prireiks dar.

•  Vakaro daina man kažkodėl asocijuojasi su linksmybėm. Gal neprisimenu kažko.
• Nepamirštam, kad sekmadienį rinkimai. Ne man kalbėti apie politiką, be abejonės. Bet vakar ant namų durų rankenos radau pakabintą kortelę su kažkokios partijos pavadinimu ir visais reikalais, o ant kitos pusės didelėm raidėm buvo parašyta, jog blogus politikus išrenka žmonės, neateidami balsuoti. Taip kad piliečiai turi atlikti savo pilietinę pareigą. 
• Feisbuke užtikau kažkokią naują madingą grupę "padlyzos". Dar nesu tikra, koks viso to tikslas, bet kažkoks įdomus humoras.
• Prisiminiau seną gerą daiktą- močiutės megztas vilnones kojines, su kuriom gyvensiu, kol radiatoriai nesušils. Ir nesvarbu, kad kojas iki kraujo nugrauš.

Kaip tik prasideda gražiausias rudens laikas, kai viskas spalvota, tai pasidžiaukit tuo ir nesušalkit ir iki pasimatymo!