Honesty is the worst policy

Pastaruoju metu muzika man nenutyla ilgiau kaip pusvalandžiui, nebent miegu, ,,dalyvauju" paskaitoje ar darau ką nors, kai baltas laidas aplink kaklą nedera.

Turbūt dar niekad neleidau laiko su tiek daug muzikinio fono. Ir ne tik- vis dažniau pradėjau internete skaitinėti ,,Rolling Stone", matyt tam, kad žinočiau, keliom žvaigždutėm įvertintas mano muzikinis skonis :)

Anyway, pagrindinės mano playlist'o naujienos gauna vidutiniškai 3,25 žvaigždutės, kas nėra taip jau blogai, nes tik išrinktieji gauna 4 iš 5. 

Maroon 5, kurių CD gražios kokybiškos versijos ,,Linkomanijoj" laukiau visą amžinybę ir galiausiai išvis apie tai pamiršau, turi 3,5, o mano ausims gal net visu balu daugiau.

Pink, kurią jau seniai palaidojau, surinko 3, bet iš smalsumo skyriau dėmesio jos naujam ,,kūdikiui" ir nenusivyliau: kai kurios dainos visiškai į ją nepanašios, o kitos primena tą senąją Pink rožiniais plaukais ir suplėšytom pėdkelnėm, su kuria praėjo mano ankstyva paauglystė ir kuria norėjau būt užaugusi. Na, užaugau, suplyšusias pėdkelnes išmetu, rožiniai plaukai- tikrai ne man, bet šitos moteriškės muzika man vis dar patenka tiesiai į širdį. 

Žiūriu į gražius viršelius ir galvoju, kaip smagu būtų juos pasidėti į lentyną. Turėti visą kalną visokių dėžučių, originalių ir blizgančių, o svarbiausia, talpinančių kažkokią mistinę galią. Liūdna dėl piratavimo, žinoma, bet tai, ko gero, kova su vėjo malūnais. Nemokama medija veši ir bujoja kaip kokios morkos močiutės darže ir nieko nepadarysi. Kita vertus, čia labai reikalinga frazė ,,pradėk nuo savęs".

Per visokius garsus, sklindančius iš kolonėlių ar ausinių, negirdžiu savo minčių, todėl truputį vegetuoju. Gana naudingai, galiu pasakyti, nes rudeninė depresija ne taip gąsdina. 

Kas dar. 

Kurį laiką buvau padėjusi į šoną detektyvinius romanus, jei tas knygynuose reklamuojamas knygas galima taip pavadinti. Šiuo metu intensyviai doroju Peterį Jamesą, jau gal penktą jo kūrinį. Autorius šiuolaikiškas ir gana tipiškas, jo knygos, aišku, skirtos masinei auditorijai, bet iš daugelio bandytų man patiko labiausiai. Ant galinio viršelio rašoma, kad Jamesas labai talentingas, verčianis neatsilikti nuo jo nepaliaujamai greito tempo ir pastoviai laikantis nežinioje. Nepaisant to, jo detektyvai lengvai ,,skaitosi", įvykių neįtikėtinai daug, bet tarp jų kažkaip nepasimeti. Nemėgstu rašliavų, kurias turi skaityti įtempęs visus raumenis, nes jei netyčia neįsiminsi kokios eilutės, turėsi pusę knygos skaityti iš naujo. Taigi, Peteris Jamesas neabejotinai yra mano favoritas, kuris man palaiko kompaniją per pusryčius ir prieš miegą. Be to, visose knygose dalyvauja toks detektyvas Rojus, kurį, man rodos, esu truputį įsimylėjusi :)

Ruduo slenka lėčiau, nei aš norėčiau. Gal ir nieko baisaus, žinant, kad ne nuo rudens viskas priklauso. Tiesiog laukiu geresnių laikų. Kartais dar ir pažaidžiu Instagram, kad laukti būtų linksmiau.

Šitą aptikau laikraščių krūvoje pas senelius. Taip atrodo dauguma žmonių jų spaudoje. Anksčiau galvodavau, kad čia darbuojasi jaunesnės pusseserės, bet paskui paaiškėjo, kad tai- senelio darbas, kuris baisiai erzina močiutę :)

Mano ištikimiausia palydovė Rūta vieną dieną nusitempė į G-Loftą, turbūt madingiausią vietą Kaune šiuo metu. Interjeras įspūdingas be jokių abejonių. Dėl pyrago nežinau, bet girdėjau, kad baisiai geras.

Vieną sekmadienį susikaupiau ir susitvarkiau spintą. Viską ištraukti buvo smagu, sukišti atgal- nelabai. 

Sode užaugo gražios grybų šeimynėlės, kurias mama tuojau pat nugrybavo, o paskui gailėjosi, nes juk gražios buvo...

Patricija turi labai atsakingą darbą, dėl kurio jaučiasi svarbi: trypinėti ant kranto arba net įbristi į vandenį ir saugoti antis, kartais ant jų palojant.

Dailė ir darbeliai: kažkada Maximoj nežinia kodėl įsigijau modelino, kuris gulėjo stalčiuje  ilgai ir nuobodžiai, kol sulaukė savo valandos. Bet sulaukė- kantriai lipdžiau gal valandą, kol gavosi dvi mažos morkytės. Tada laukiau, kol nelaimėlės išdžius. Kai išdžiuvo, viena, žinoma sulūžo. Liko kita, kurią kruopščiai nudažiau ir dar pablizginau nagų laku. Visą dieną džiūvo pakabinta ant stalčiaus rankenos, o dabar nežinau, ką su ja veiksiu. Nežinau ir kodėl mano pirmas meno kūrinys buvo morka.

Tie geresni laikai jau beveik ant nosies: ketvirtadienį išskrendu į Stambulą. Trumpam, bet vis šis tas. Tai mano pirmas kartas Turkijoj, nors Stambule ir ta Turkija ne visai tokia, kaip kitur. Kadangi daugiausia leisiu laiką viena, susidariau ir šokį tokį kelionės planą. Kaip man seksis jo laikytis, bus matyt, o jei viešbutis apdovanos internetu, gal ir brūkštelsiu ką nors iš įvykio vietos.

Kol kas tiek, džiaukimės bobų vasara, kuri kaip tik dabar ir vyksta, jei neklystu..? 

• Kasdienė daina jau savaitę kitą: Citizen Cope.

Iki!