2012 m. spalio 12 d., penktadienis

Katino dienos

Šildymo sezono laukiu kaip kokių Kalėdų. Kiekvienais metais spalis būna tikrai-ne-namų mėnesis, nes čia neįmanoma būt, nebent apsikamšai chalatais ir kaldromis. Ir tai ne kas- nosis šąla. Na, ne taip jau gal ir blogai, nosis nešąla. Bet dar prieš dvi dienas buvau ten, kur temperatūra dvidešimt septyni laipsniai, todėl mano organizmui šiuo metu nelabai gera.

Stambulas labai neblogas. Žiauriai didelis, judrus ir triukšmingas. Ten gyvena 14 milijonų (taip, keturiolika) žmonių ir važinėja 4 milijonai mašinų. Dar truputį prišiukšlinta ir nelabai skaniai kvepia- žuvim, šiukšlėm, dar nežinia kuo ir degintais kaštonais (kurie, beje, yra netikėtai skanūs, kažkas tarp pupelių ir riešutų). Ten baisiai daug padirbtų vardinių daiktų (kokybiškų ir nelabai, pigių ir nelabai, gražių ir nelabai), japonų turistų, kačių, gražių europietiškų parduotuvių ir vandens. Vandens tai tikrai daug- Stambulas yra prie Marmaro jūros, o europinę ir azijinę dalis skiria Bosforo sąsiauris, pločio kaip kokie trys Nemunai. Bet iš esmės visur, kur neužstoja pastatai, galima iškart matyt du žemynus.
Pasakoti, aišku, galima be galo. Bet viską pamatyti vis tiek reikėtų savo akim- ir vaizdą iš lėktuvo, kai net ir pakilus aukštai, miesto ribų nesimato, ir tą išprotėjusį eismą, kai visi suka bet kur, niekas nepaiso šviesoforo spalvų ir signalina taip, kad, atrodo, viena vairuotojo ranka laiko vairą, kita- visada nukreipta spausti signalą. Dar prie kirpyklos gatvėje džiūstančius rankšluosčius (net keliose vietose taip pasitaikė), netikrų Hugo Boss kojinių pardavėjus, savo prekę siūlančius narkotikų dylerio stiliumi, tiltus tarp Europos ir Azijos, netikrą žolę, kaip kilimėliai išdėstytą parkuose (parkas- tai kokie penkiolika medžių ir trys suoliukai), skaromis galvas apsivyniojusias čikas, kurios dėvi gerus džinsus ir Conversus arba dangoraižių aukščio aukštakulnius, prieskonių turgų, kur visiškai nesupranti, kas yra kas, bet visko gali paragaut nemokamai. Dar būtinai reikia paragaut turkiškų ledų, kurie į įprastus ledus panašūs tik tuo, kad šalti. Ir, aišku, turkiškų kebabų, tų tikrųjų, kurie, kaip žinia, neturi nieko bendro su tais, kurių verslas bujoja Lietuvoj. Man, nemėgstančiai mėsos, skaniausias maistas ten buvo tokie dideli riestainiai su gal centimetro storio sezamo sėklų sluoksniu. 












Stambulo mados savaitės reklama. Mados savaitė prasidėjo tą dieną, kai jau reikėjo išvažiuoti, dėl ko baisiai apmaudu, nes tokio lygio visuotiniai renginiai Marijos Žemėj nevyksta ir dar kurį laiką, ko gero, nevyks.

Vietose su tokiu vaizdu ir prie kažkokių lankytinų rūmų daug kur Europoje dažniausiai būna arba paauksuoti restoranai ir viešbučiai, arba  kokių nors nemirtingųjų nekilnojamas turtas. Čia viso labo vietą užima nelabai išvaizdžios kavinės su aplūžusiom kėdėm.


Žolės ritinėliai, kurie bus pakloti ant žemės ir apgaudinės turistus atstodami  veją.


Kai kavos pardavėja paklausė, koks mano vardas, pasakiau "Agne" ir dar padiktavau paraidžiui angliškai. Almost right.




Turkiška arbata, kuri lyg ir niekuo neypatinga, bet ją siurbia visi visur ir visada. Gal įsipila šlakelį kitą ko nors...








Stambulo universitetas

"Four Seasons" viešbutis, kurį gidai rodo turistams ir pasakoja daugiau negu apie kokias mečetes.




Vietiniai, išgirdę kalbant angliškai arba dar kaip nors, iškart klausia, iš kokios šalies esi. Vieni tokie, užkalbinę kavinėje, iškart pareiškė, kad mūsų gera krepšinio komanda, ypač "the short one" Jasikevičius, kuris yra "crazy, but very good". Bet daugelis tik numykia kažką, kad žino, kur ta Lietuva, arba sako "Is that Serbia or something?". Nieko naujo.

Gyvenimas per trumpas, kad grįžtum į vietas, kur jau buvai, bet į Stambulą dar nuvažiuočiau. Arba gal palyginimui į kokį Turkijos kurortą, pažiūrėti, kuri yra ta tikroji Turkija.

Kol kas Kaune prisitaikau prie šalčių ir leidžiu sau pačilinti, nes mokslai nespaudžia, tai ir plėšytis nėra ko. Šiandien sliūkindama namo klausiau muzikos, kurios visą savaitę man neprireikė, ir taip gera pasidarė, taip smagu pačiai su savimi.  
Panašu, kad jau kvepia geresniais laikais ir mano kieme. Net nesvarstau, ar ilgam- tikriausiai ne- bet pakaupsiu tų džiaugsmo atsargų, prireiks dar.


  •  Vakaro daina man kažkodėl asocijuojasi su linksmybėm. Gal neprisimenu kažko.
  • Nepamirštam, kad sekmadienį rinkimai. Ne man kalbėti apie politiką, be abejonės. Bet vakar ant namų durų rankenos radau pakabintą kortelę su kažkokios partijos pavadinimu ir visais reikalais, o ant kitos pusės didelėm raidėm buvo parašyta, jog blogus politikus išrenka žmonės, neateidami balsuoti. Taip kad piliečiai turi atlikti savo pilietinę pareigą. 
  • Feisbuke užtikau kažkokią naują madingą grupę "padlyzos". Dar nesu tikra, koks viso to tikslas, bet kažkoks įdomus humoras.
  • Prisiminiau seną gerą daiktą- močiutės megztas vilnones kojines, su kuriom gyvensiu, kol radiatoriai nesušils. Ir nesvarbu, kad kojas iki kraujo nugrauš.
Kaip tik prasideda gražiausias rudens laikas, kai viskas spalvota, tai pasidžiaukit tuo ir nesušalkit ir iki pasimatymo!


2012 m. spalio 1 d., pirmadienis

Honesty is the worst policy

Pastaruoju metu muzika man nenutyla ilgiau kaip pusvalandžiui, nebent miegu, ,,dalyvauju" paskaitoje ar darau ką nors, kai baltas laidas aplink kaklą nedera.
Turbūt dar niekad neleidau laiko su tiek daug muzikinio fono. Ir ne tik- vis dažniau pradėjau internete skaitinėti ,,Rolling Stone", matyt tam, kad žinočiau, keliom žvaigždutėm įvertintas mano muzikinis skonis :)
Anyway, pagrindinės mano playlist'o naujienos gauna vidutiniškai 3,25 žvaigždutės, kas nėra taip jau blogai, nes tik išrinktieji gauna 4 iš 5. 
Maroon 5, kurių CD gražios kokybiškos versijos ,,Linkomanijoj" laukiau visą amžinybę ir galiausiai išvis apie tai pamiršau, turi 3,5, o mano ausims gal net visu balu daugiau.
Pink, kurią jau seniai palaidojau, surinko 3, bet iš smalsumo skyriau dėmesio jos naujam ,,kūdikiui" ir nenusivyliau: kai kurios dainos visiškai į ją nepanašios, o kitos primena tą senąją Pink rožiniais plaukais ir suplėšytom pėdkelnėm, su kuria praėjo mano ankstyva paauglystė ir kuria norėjau būt užaugusi. Na, užaugau, suplyšusias pėdkelnes išmetu, rožiniai plaukai- tikrai ne man, bet šitos moteriškės muzika man vis dar patenka tiesiai į širdį. 

Žiūriu į gražius viršelius ir galvoju, kaip smagu būtų juos pasidėti į lentyną. Turėti visą kalną visokių dėžučių, originalių ir blizgančių, o svarbiausia, talpinančių kažkokią mistinę galią. Liūdna dėl piratavimo, žinoma, bet tai, ko gero, kova su vėjo malūnais. Nemokama medija veši ir bujoja kaip kokios morkos močiutės darže ir nieko nepadarysi. Kita vertus, čia labai reikalinga frazė ,,pradėk nuo savęs".

Per visokius garsus, sklindančius iš kolonėlių ar ausinių, negirdžiu savo minčių, todėl truputį vegetuoju. Gana naudingai, galiu pasakyti, nes rudeninė depresija ne taip gąsdina. 


Kas dar. 


Kurį laiką buvau padėjusi į šoną detektyvinius romanus, jei tas knygynuose reklamuojamas knygas galima taip pavadinti. Šiuo metu intensyviai doroju Peterį Jamesą, jau gal penktą jo kūrinį. Autorius šiuolaikiškas ir gana tipiškas, jo knygos, aišku, skirtos masinei auditorijai, bet iš daugelio bandytų man patiko labiausiai. Ant galinio viršelio rašoma, kad Jamesas labai talentingas, verčianis neatsilikti nuo jo nepaliaujamai greito tempo ir pastoviai laikantis nežinioje. Nepaisant to, jo detektyvai lengvai ,,skaitosi", įvykių neįtikėtinai daug, bet tarp jų kažkaip nepasimeti. Nemėgstu rašliavų, kurias turi skaityti įtempęs visus raumenis, nes jei netyčia neįsiminsi kokios eilutės, turėsi pusę knygos skaityti iš naujo. Taigi, Peteris Jamesas neabejotinai yra mano favoritas, kuris man palaiko kompaniją per pusryčius ir prieš miegą. Be to, visose knygose dalyvauja toks detektyvas Rojus, kurį, man rodos, esu truputį įsimylėjusi :)

Ruduo slenka lėčiau, nei aš norėčiau. Gal ir nieko baisaus, žinant, kad ne nuo rudens viskas priklauso. Tiesiog laukiu geresnių laikų. Kartais dar ir pažaidžiu Instagram, kad laukti būtų linksmiau.
Šitą aptikau laikraščių krūvoje pas senelius. Taip atrodo dauguma žmonių jų spaudoje. Anksčiau galvodavau, kad čia darbuojasi jaunesnės pusseserės, bet paskui paaiškėjo, kad tai- senelio darbas, kuris baisiai erzina močiutę :)


Mano ištikimiausia palydovė Rūta vieną dieną nusitempė į G-Loftą, turbūt madingiausią vietą Kaune šiuo metu. Interjeras įspūdingas be jokių abejonių. Dėl pyrago nežinau, bet girdėjau, kad baisiai geras.

Vieną sekmadienį susikaupiau ir susitvarkiau spintą. Viską ištraukti buvo smagu, sukišti atgal- nelabai. 

Sode užaugo gražios grybų šeimynėlės, kurias mama tuojau pat nugrybavo, o paskui gailėjosi, nes juk gražios buvo...

Patricija turi labai atsakingą darbą, dėl kurio jaučiasi svarbi: trypinėti ant kranto arba net įbristi į vandenį ir saugoti antis, kartais ant jų palojant.


Dailė ir darbeliai: kažkada Maximoj nežinia kodėl įsigijau modelino, kuris gulėjo stalčiuje  ilgai ir nuobodžiai, kol sulaukė savo valandos. Bet sulaukė- kantriai lipdžiau gal valandą, kol gavosi dvi mažos morkytės. Tada laukiau, kol nelaimėlės išdžius. Kai išdžiuvo, viena, žinoma sulūžo. Liko kita, kurią kruopščiai nudažiau ir dar pablizginau nagų laku. Visą dieną džiūvo pakabinta ant stalčiaus rankenos, o dabar nežinau, ką su ja veiksiu. Nežinau ir kodėl mano pirmas meno kūrinys buvo morka.



Tie geresni laikai jau beveik ant nosies: ketvirtadienį išskrendu į Stambulą. Trumpam, bet vis šis tas. Tai mano pirmas kartas Turkijoj, nors Stambule ir ta Turkija ne visai tokia, kaip kitur. Kadangi daugiausia leisiu laiką viena, susidariau ir šokį tokį kelionės planą. Kaip man seksis jo laikytis, bus matyt, o jei viešbutis apdovanos internetu, gal ir brūkštelsiu ką nors iš įvykio vietos.
Kol kas tiek, džiaukimės bobų vasara, kuri kaip tik dabar ir vyksta, jei neklystu..? 

Iki!