Fix

Jau beveik dvi savaitės, kaip kiekvieną dieną užklystu į blogą, atsidarau naują langą ir pradedu ką nors rašyti. Sugalvoju pavadinimą, bet ne nuo to reikia pradėti, sulipdau keletą eilučių, bet jos tiek pat įdomios kiek ir laikraščio skelbimų skiltis, parašau tekstą, bet jis būna toks, kokius rašau sau- ne viešam vartojimui. Nesiseka.

Nesu tikra, kam apskritai yra skirti blogai. Ar tai visiška autoriaus laisvė, o gal yra kokios taisyklės? Jei tai- interaktyvus dienoraštis, kiek toli galima su tuo nueiti? 

Šįkart Google nesinaudosiu, o leisiu nuspręsti pati sau.

Noriu parašyti kokį sielvartingą, graudų pamąstymą, proceso eigoje gal ir pati išvarvinčiau vieną kitą ašarą, jei dar jų liko. Rudenį visada pasidarau verksnė. Bet vis dažniau pradeda atrodyti, kad kam įdomios kitų problemos? Esant kokiam patologiniam svetimų problemų poreikiui, visada yra žinios 18.45, ar dar kokia žiniasklaidos priemonė, kur visokių bėdų- kiek tik nori. Be to, kai įgudau nemalonius dalykus išdėstyti raštu, tai jau menkai padeda ir man pačiai. 

Tikriausiai blogai yra tiesiog kasdienybė. O kokia mano kasdienybė? Kol kas tai mokslai arba bet kokia kita veikla, galinti atitraukti nuo pašalinių minčių: serialai, knygos ir žurnalai, net televizorius- bet kas, kas nukreipia dėmesį. 

O dėmesį nukreipti stengiuosi nuo rudens. Nesakau, kad ruduo man negražus. Su savo pliusais ir minusais, kaip ir kiti metų laikai, tiesą sakant, meteorologinės sąlygos yra tikrai ne pirmam penkiasdešimtuke dalykų, dėl kurių reikia sukti galvą. Tiesiog rudenį kažkaip viskas lyg susigadina. Žinoma: ,,pradėk nuo savęs", bet nuo savęs pradėjau ir su savim užbaigiau jau prieš keletą rudenų (kaip skambėtų ,,ruduo" daugiskaita..?). 

Kad ir kaip to nelauksi, kad ir kaip priešinsies ar šauksi, o gal verksi, gal ignoruosi kalendorių arba įsivaizduosi, kad gyveni Afrikoj, ruduo su savo ,,marazmais" vis tiek ateis. 

O kol dar beveik neatėjo, vietoj to, kad mokyčiausi patologinę anatomiją, kurią jau absoliučiai mirtinai turiu būti išmokusi, ieškau pliusų, kurie gal man padės tamsiom valandom:

• Naujas sezonas- nauji apdarai. Jau laikas transformuoti spintos turinį, ištraukti į dienos šviesą visokius megztinius ir kitą partiją batų. Bus galima nešioti daug drabužių sluoksnių, kas yra geriau nei gerai, nes mėgstu rengtis kaip kopūstas.
• Galėsiu pašvaistyti laiką be jokios sąžinės graužaties: tamsiais ilgais vakarais gulėsiu kaip daržovė apsikabinus kompiuterį ir net negalvosiu apie tai, kaip neišnaudoju nuostabių dienų. Taip taip, gyvenam vieną kartą, bet antro karto šiaip ar taip neištverčiau.
• Turėdama daugiau laisvo laiko namuose, būtinai patobulinsiu savo kulinarinius sugebėjimus, kas, žinoma, neišeis į naudą figūrai, bet kam rūpi smulkmenos.
• Niūrios dienos ir šaltas oras mane keistai įkvepia, todėl tikiuosi, kad mano mūza grįš namo, kur jai ir vieta.
• Mokslo metams įsibėgėjus, kai spaudžia visokie nepadaryti darbai, prisigalvoju genialių idėjų rankdarbiams ir šiaip laisvalaiko praleidimui. Jau nestebina tai, kad geriausios mintys kyla, kai reikia mokytis.
• Paskaičiau keletą straipsnių apie rudeninę depresiją. Lengvą jos formą galima išgydyti mėgstama muzika, nuotaikingais filmais ir dar ten kažkuo. Rodos, laukia smagus laikas- juk sveikata svarbiausia, ar ne?

Gal ir prisiminsiu, kuo turiu būti. Ir būsiu, kai pamiršiu, kas esu dabar.

• Savaitės frazė: the meaning of life is to give life a meaning.Nežinau, iš kur ją ištraukiau, bet negaliu nustoti apie tai galvojus ir dabar jau turbūt galėčiau parašyti visą samprotaujamąjį rašinį.
• Valandos daina yra ta, kurios klausau tik esant ypatingai nuotaikai. Ji man kelia labai brangius ir jau nykstančius prisminimus, todėl nenoriu jų iššvaistyti. ,,When you love someone, but it goes to waist, could it be worse..?". Genialu.

Kitam kartui prižadu ką nors šviesesnio, tiesiog šitas sekmadienis toks tamsokas.

Iki!