Trying hard to take it back

Pusryčiams doroju ledus ir mąstau, kuri diena man reikšmingesnė- paskutinė vasaros ar pirmoji rudens. Jau keturis kartus pakeičiau nuomonę, bet teisingas atsakymas tikriausiai bus apie rudenį. Liūdna, žinoma, jog kažkas baigėsi, bet žymiai linksmiau, kad kažkas ir prasidės. 

Kita vertus, ne taip ir liūdna. Vasaros būna geriausios iš visų, tokios kaip kitos, niekuo neypatingos, tiesiog geros arba tiesiog blogos, ir dar visokios. Kokia šita vasara buvo, sunku nusakyti, bet tikrai žinau, kad pakartoti tokios nenorėčiau. Ir gerai, kad ji jau baigiasi, vidurnaktį gal net atšvęsiu tai su taure vyno. Užsidarė vienos durys, tikiuosi, atsidarys kitos. Arba bent jau langas.

Prikaupiau tiek daug visokių praradimų (net daugiau nei atradimų) ir susipratimų, jog ramiai galėsiu gyventi visą rudenį ir jokie klausimai nekamuos- blogiausia jau bus praeity, vasaroj.

Užvakar skaitydama aptikau įdomią pastraipą: "Jei jūsų praeityje slypi kokia nemaloni paslaptis, kiekvieną minutę vis statote sieną, kad tik nematytumėte tos baisybės. Tikinate save, kad siena jau stora, tvirta, ir vieną rytą, kai pagaliau pabundate užmiršę praeities negandas, bent kelias akimirkas pasijuntat laisvi ir meluojat sau, kad pabaisa pradingo. Ir tuo baisesnį smūgį patiriat, kai ima dėtis panašūs dalykai kaip dabar, ir jūs suvokiat betoninę sieną iš tiesų esant perregimą lyg stiklas ir daug už jį trapesnę". Ką čia ir besakyti, antrą valandą nakties kėliausi iš šilto jaukaus guolio ieškoti lipnaus lapelio, kad galėčiau pasižymėti tai, kas man atrodo ne tik kad pažįstama, bet jau ir įprasta.

Tokia štai liūdna nuotaika palydžiu vasarą. Bet jei nebus liūdna, tai iš kur žinosi, kada linksma..?

• Dienos dainai dar per anksti, nes kol kas namuose tyla.
• Vasaros daina tikriausiai galėčiau pavadinti tą, kurios klausydama ir verkiau, ir juokiausi, ir kuri dar kurį laiką nenusibos. 

Nepamirškit kaip nors simboliškai palydėti vasaros ir iki pasimatymo rudenį!