What's up, gyvate.

Slenkant paskutinėms metų valandoms rymau prie stalo žiūrinėdama 2012-ųjų nuotraukas. Kokie ilgi buvo tie metai! Pusės net neprisimenu. Čia toks minimiksas apie viską ir visus: vieni buvo,kiti yra, o treti dar bus. Kai kurie- viskas kartu.

Nebegalvoju apie praeitį, bet ateitimi irgi negyvenu. Nors nieko sau nežadu kitiems metams, bet stengsiuosi būti čia ir dabar. 

Šiandien taip melancholiškai, bet ne liūdnai. Džiaugiuosi, kad kažkas baigėsi, džiaugiuosi ir kad prasidės.

O visiems noriu palinkėti ramybės. Ne visos problemos yra tokios didelės, kokios atrodo. Ir ne viskas taip blogai. Būkit ramūs: viskas bus, kaip turi būti.

Dar palinkėsiu tikrumo. Šiemet ypač įvertinau šitą reiškinį. Tikri žmonės- tikra retenybė!

Taip pat kantrybės, valios ir stiprybės, taip reikalingų tikslams pasiekti ir svajonėms pildyti.

Būkit geri vieni kitiems, nepamirškit savęs, mylėkit ir būkit mylimi ir turėkit omeny, kad laimė ateina pas tuos, kurie šypsosi.

Sau, ko gero, palinkėsiu to paties.

Šiandien tiek, jau skubu į paskutinę šiemet kelionę po butikus, o prieš tai dar turiu rasti spintos gilumoj suknelę vakarui. Beje, mergaitės: šių metų simbolis gyvatė nors ir juoda, bet juodos spalvos nemėgsta- astrologai ir kiti burtininkai siūlo prabangias spalvas šventiniam apdarui. Aš išsirinkau tamsiai avietinę :)

• Būtų simboliška pasidalinti kokia nors daina, tapusia "Metų daina". Deja, apie tai nepagalvojau, todėl čia- kelios minutės išsijudinti.

Ačiū, kad skaitėt ir gyrėt. 

Pasimatom čia kitais metais, o gal šiandien Gargare..?

Apie Majus, ateivius ir verslą.

Sulaukėm gruodžio 22! O galėjom ir nesulaukti...

Net nematantiems ir negirdintiems, ,,neturintiems" namie televizoriaus ar jo ,,nežiūrintiems", optimistams ir pesimistams, pradinukams ir pensininkams- visiems buvo žinoma vakar dienos data. Visi laukė (arba nelaukė) Pasaulio Pabaigos. Aš irgi laukiau, nors ir keliasdešimt išpranašautų kartų prieš tai ji neatėjo. Bet nesulaukiau, ir ačiū Dievui! Šiandien paskaitinėjau internete visokių straipsnių: pasirodo, nei buvau tam pasiruošusi, nei žinočiau, kaip elgtis apokalipsei atėjus. Žodžiu, šiek tiek apsišviečiau ir nemanau, kad per vėlai- Pasaulio Pabaiga dar bus ne kartą artimiausiu metu.

Štai ką sužinojau iš įvairių šaltinių:

1. Priežastys

• Planetos išsirikiuos į vieną eilę, vadinamąją Nulinę energijos juostą, kurioje nyksta bet kokia energija. Atrodo visai realu, bent mano šitoje srityje nieko nenutuokiančia galva. Anyway, toks reiškinys- ne pirmas ir ne paskutinis.
• Į Žemę trenksis kažkokia paslaptinga planeta, kuri nematoma net NASA mokslininkams. Ne tokie jie ten ir protingi, matyt.
• Saulė sprogs.
• Žemė pasisuks negera puse ir susikeis magnetiniai poliai. Mano žiniomis Žemė sukasi nuolat, o kadangi yra apvali, tai sunku pasakyti, kuri pusė negera.

2. Iš kur žmonija sužinojo, kada ta Pasaulio Pabaiga bus

• Majų kalendorius baigiasi būtent šią dieną. Jau girdėjau raminančios informacijos, jog Maximoje parduodami kalendoriai 2013 metams, todėl artimiausiais metais visi gali būt ramūs.
• Majai, galimas daiktas, žinojo šį tą apie Saulės Sistemą ir suskaičiavo Pasaulio Pabaigos datą pagal vykstančius ciklus, bet labiau tikėtina, jog apie tai juos informavo ateiviai.

3. Kaip viskas atrodys

• Bus labai tamsu ir tylu, nes neveiks jokie elektriniai prietaisai, net išmanieji telefonai.
• Blyksės neregėto didumo žaibai.
• Blyksnių šviesoje bus matyti slampinėjančios figūros- prisikėlę numirėliai.

4. Kaip pasiruošti Pasaulio Pabaigai

• Įsikurti arba bunkeryje po žeme, arba kaimo vietovėje. Ten Pasaulio Pabaiga neplanuoja užsukti.
• Burtis į Norinčiųjų Išlikti klubus.
• Įsigyti visokių stebuklingų daiktų, tokių kaip skėčiai, apsaugosiantys nuo žaibų ir ugnies kamuolių arba tablečių, kurios neleis apsinuodyti ore tvyrančiomis mirtinomis dujomis.
• Dar galima nusipirkti pažymėjimą, liudijantį, kad esate įrašytas į ,,Šviesos knygą" arba ,,Šėtono metraščius". Tai- lyg bilietai atitinkamai į rojų arba pragarą. Kaina į rojų- 15 JAV dolerių, į pragarą- 17.

5. Kaip elgtis atėjus Pasaulio Pabaigai

• Nežiūrėti pro langus, užsitraukti žaliuzes.
• Nebijoti įvairių garsų.
• Niekur nekišti nosies iš namų ar bunkerių, nes išėjus galima pasiklysti erdvėje ir, žinoma, nebegrįžti.
• Drąsiausi dar gali tuojau pat skuosti į vieną Prancūzijos kaimą, kur yra kalnas, nuo kurio visus norinčius prigriebs pro šalį skrendanti ateivių lėkštė. Pro kitas vietas neskris.

Nė vieno iš šių faktų pati nesugalvojau, viską perskaičiau internete.

Pasaulio Pabaiga, kaip žinia, kol kas neatėjo, bet žmonės visame pasaulyje, rodos, vakar nuoširdžiai tam buvo nusiteikę. Viename iš straipsnių perskaičiau, kaip praėjo vakar diena:

• Prie minėto kalno Prancūzijoje būriavosi paprasti žmonės, žurnalistai ir policija. Kai kurie buvo apsirengę žaliais kostiumais tam, kad ateiviai jaustųsi kaip namie. Tikėtina, kad jiems ir vaišių stalas buvo paruoštas.
• Nemažai žmogelių buvo suimti, nes siautėjo visus informuodami apie artėjančią apokalipsę, vadindami save Pabaigos Pranašais.
• Žurnalistai iš Daily Telegraph tiesiogiai iš masinių susibūrimų vietų pranešinėjo tokias žinutes kaip: ,,Pas mus šiek tiek debesuota, žmonės truputį paniurę. Daugiau nėra ką pranešti" ir ,,Liepsnų kol kas nematyti, bet kai kurie žmonės rūko cigarus".
• Ir, žinoma, tūkstančiai džiaugėsi praturtėję iš jau minėtų stebuklingų daiktų verslo arba, pavyzdžiui, iš bunkerių ir urvų įrenginėjimo, kurių kainos buvo apie 75 tūkstančiai dolerių.

Pasaulio Pabaigos dar sulauksim 2013, 2014 ir 2018. Todėl įsiminkit visą informaciją ir patarimus, kad būtumėt pasiruošę.

O aš dabar jau ramiai laukiu Kalėdų, pripakavus dovanų ir dalį jau net padovanojus. Šventės vakar jau net truputį prasidėjo- prieš atostogas gavau dovanėlių nuo draugių- kolegių Dantukų Fėjų. Ačiū, mergaitės!

Brūkštelsiu ką nors po švenčių. Nepaslyskit, neužsikaskit po pusnim ir nesušalkit. Jaukių vakarų!

• Dienos daina- linkėjimas.

Let it snow

Pirmadienis, žiūriu, tampa bloginimo diena. Savaitgalį neabejotinai nebūna darbingos nuotaikos, o pirmadienis man va toks energingas.

Tiek sniego Kaune mačiau jau seniai. Parbristi (tiesiogine to žodžio prasme) iš pilateso treniruotės užėmė dvigubai daugiau laiko nei paprastai. Šaligatvių šūkis: ,,susirask pats!". Nepaisant visų sniego keliamų nepatogumų, netveriu džiaugsmu, jog pagaliau Kalėdos bus baltos, kaip iš visų mano taip mylimų kalėdinių dainų. 

Kaip žinia, visą savaitgalį dangus maišėsi su žeme, todėl didžioji laiko dalis buvo sėkmingai praleista lovoj su kompiuteriu ir knygom. 

Po penktadieninės kavos su mergaitėm, su kuriom neatmenamais laikais mokėmės vienoj klasėj ir labai draugavom, niekur ir nebūčiau nosies kišusi. Jei ne dar viena eglutė vaikų reabilitacijos centre- kūdikių globos namuose ,,Lopšelis", kur dirba mano mama. Praktiškai ,,Išsipildymo akcija".

Šiandien bloge, be įprastinių sapalionių,- pamokėlė. 

Jau minėjau, jog mąstau apie dovanų pakuotojos karjerą. Labai išranki dovanojamiems daiktams nesu, bet jei įpakavimas nebus gražus- dovana nebus užskaityta. Taigi praėjusius du vakarus išsijuosusi gaminau maišelius visiems draugams ir giminaičiams, kad jiems skirtos dovanėlės jaukiai jaustųsi. Nes juk savaime aišku, kad dovana nėra tik daiktas- tai kartu parodomas dėmesys ir suteikiamas džiaugsmas. 

Kaip ir sakiau, maišelių gaminimas man užėmė porą vakarų, bet tik todėl, kad išbandžiau kelis variantus, kol gavosi gražiausias ir greičiausiai padaromas. Proceso, aišku, neįamžinau, bet šiandien pagalvojau, kad gal būtų naudinga pasidalinti idėja, todėl greitai suorganizavau improvizuotą pamokėlę iš sąsiuvinio lapo, kuris liūdnai mėtėsi ant stalo. 

Here we go:

Kaip dovanos pavyzdį pasirinkau nagų laką, kuris pirmas papuolė po ranka. 

Dovanėlę pirmiausia išmatuojam. Buteliuko plotis kokie 4cm, bet reikia turėti omeny, jog jis nėra plokščias kaip koks blynas, todėl ir maišelis turi būti platesnis. Šiuo atveju užteks 7cm, bet kuo storesnė daiktas, tuo platesnio maišelio reikia.

Nupiešiam, kaip viskas bus. Nežinau kodėl pradėjau nuo dešinės pusės, bet tebūnie. Taigi, iš dešinės į kairę: siaura juostelė (1 ar 1,5cm), dvi vienodo pločio juostos (čia po 2cm, bet didesniam daiktui reikėtų 3cm, storam- gal net 4cm), tada jau suskaičiuotas maišelio plotis, tada vėl dvi vienodos juostos ir tada vėl maišelio plotis. Visą šitą reikalą per daug nesismulkinant piešiam iškart ant popieriaus iš blogosios pusės, kad sulanksčius linijos liktų viduj.

Dar kartą galima pamatuot, ar dovanėlė tikrai tilps ir maždaug nustatyti maišelio aukštį, kuris turėtų būti bent dvigubai didesnis už turinio aukštį, o jei dovana stora- gal net trigubai. 

Nukerpam visus nereikalingus šonus.

Taupom popierių, žinoma, nes juk krizė.

Sulankstom. 

Nuotrauka apgailėtina, bet sakykim, kad matom blogąją (vidinę) maišelio pusę, tada siauroji juostelė lenkiasi į vidų, o visos kitos linijos perlenkiamos armonikėlės principu- viena į vieną pusę, kita- į kitą.

Siaurąją juostelę labai meniškai pažymėjau snaigutėm, ją tepam klijais, užlenkiam kraštinę plačiausią juostą ir suspaudžiam. Suspausti galima po knygom ar žurnalais, kaip dariau aš, arba po baldais, taip pat galima atsisėsti ant būsimo maišelio ir panašiai.

Klijus siūlau skystus, bet ne lipalą.

Taip pat primenu, kad klijų uostymas kenkia sveikatai.

Kai šonas gerai sulimpa, vieną galą reikia apkarpyti. Tam, kad suklijavus neliktų storas nedailus galas, kaip kokia baronka. Taigi, reikia va šitaip pašalinti kokius 2 cm.

Tiesa, make sure kad iškerpam toj pusėj, kur yra suklijuotas kraštas.

Užlenkiam ir užklijuojam. Negailim klijų, nes niekas nenori, kad dovana iškristų pro apačią. Dabar jau tikrai prispaudžiam  po kokia sofa ar spinta.

Viskas!

Įdedam dovanėlę, o maišelio galas- fantazijos reikalas. Aš užvyniojau keletą kartų ir kaspinėlį nupiešiau, kas nėra labai žavu, todėl reikėtų jį įverti padarius skylutes. Dar galima tiesiog suimti viršų ir surišti, kas atrodytų kaip saldainio vienas galas. Arba galima užvynioti į nugarėlės pusę, priklijuoti visagale lipnia juosta (gal net dvipuse, kad nesimatytų) ir kokį nors papuošimą primontuoti iš priekio. Daugiau nebevardinsiu, nes ir pačiai sunku apsispręsti, kaip gražiau.

Atrodo paprasta, bet kažkodėl ankstesniais metais toks būdas į galvą neatėjo.

Popierius tikriausiai gali būti bet koks, gal tik ne kartonas, nes dailiai nesusilankstys. Aš naudojau storesnį dovanų popierių, kurio ,,blogoji" pusė ruda. 

Kaip atrodė mano kambarys po tokių žaidimų, neklauskit, bet buvo verta, nes:

a) įpakavimą lengva pritaikyti bet kokio dydžio dovanai;

b) lengviau supakuoti visokius nelygius, minkštus, kreivus šleivus daiktus, kurių į popierių neįvyniotum. Na, nebent turint tokius įgūdžius kaip mano mama, kuriai neegzistuoja tobulai neįpakuojamas daiktas;

c) maišelis gražiai užsivynioja arba užsilanksto, todėl dovanos nesimato anksčiau nei reikia, kaip būna su tais parduotuviniais maišeliais, kuriuos žmonės, žinoma vedami geros iniciatyvos, meniškai užklijuoja jau minėta visagale lipnia juosta;

d) svarbiausia: dalis dovanos (arba net visa) yra rankų darbo, kas tik įrodo, kaip stengies dėl jos gavėjo ir kaip nori jį maloniai nustebinti.

Jau visai išsiplėčiau, bet apie tokius dalykus galėčiau prirašyti keletą knygų. 

Beje, apie tą rašymą. Po kokių dešimties metų rašymo sau, pagaliau gavau su tuo susijusį darbelį, apie kurį jau buvau užsiminusi, kai sakiau, jog ant mano kambario grindų įsikūrusi kūrybinė stovykla. Per daug nesileidžiant į priešistorę, iškart reklamuoju internetinę suknelių parduotuvę dress.lt ir iškart pasigiriu, jog tekstai prie kiekvienos kategorijos yra mano naktinio darbo vaisiai. Mantvydai, žinau, kad skaitai, tai siunčiu linkėjimus ir padėką už manęs įvertinimą :)

Šiandienai užteks, metas vakarienei ir kavai.

• Dienos klausimas: how old would you be if you didn't know how old you are?
• Dienos dainos šį kartą nebus, nes vis dar gyvenu su kalėdine muzika, o šitam fronte- nieko naujo.

Pasaulio pabaiga, reikia manyti, neateis. Nebent prisnigs tiek, kad iš ketvirto aukšto nieko nebematysiu. 

Linksmo švenčių laukimo ir iki pasimatymo!

Vynas baigias- jausmas išsenka

Praėjusį pirmadienį rašiau, jog Kalėdinėms dainoms dar ne metas. Tai va dabar jau metas.

Kalėdinės dainos man visada buvo kažkas ypatingo. Neįsivaizduoju, kaip įmanoma sukurti kažką, ką žmonės išgirdę iškart užuodžia mandarinus, mato papuoštas eglutes ir visokias kitokias šventines haliucinacijas.

Paprastai Kalėdos į mano namus ateina su Ericos Jennings šventiniu CD, kuris jau yra toks suklausytas, kad šiemet tikriausiai nebegros. Bet paknaisiojau youtube truputį ir radau įvairesnių kūrinių. Čia ir bus mano top list:

• Lady Gaga gal ir nelabai asocijuojasi su Kalėdine dvasia, bet šitą jos perdainuotą "White Christmas" versiją atradau praėjusiais metais ir baisiai patiko.
• Taip pat praėjusių metų soundtrack'as, jei gerai pamenu- kokakolos reklama.
• Dar viena kokakolos reklama, tik jau šių metų. Kiekvieną kartą išgirdus per televizorių pašėlstu :)
• Visai netikėtai atradau dar vieną gražią "Merry Christmas everyone" versiją, ieškodama visai kitos Jazzu dainos.
• Nors pavadinimas sako kitaip, šita daina visiškai ne apie Kalėdas. Bet kadangi čia top list, tai negaliu apsieiti be Coldplay.
• Beveik pabaigai-  seniena, primenanti LNK Kalėdinius žiburėlius ar kažką tokio, bet vis tiek kiekvienais metais labai lengvai susiklausanti.
• Ir jau pabaigai: "This is the best Christmas song that ever existed...". Kad ir kaip man patiktų šventinės dainos, pripažįstu, kad tai labai teisinga jų parodija- visos apie nieką :)

Be abejonės, šitaip galima būtų tęsti be pabaigos, bet norėjau parodyti truputį kitokių kūrinių, ne tik "Last Christmas", kurią išgirdau vakar vėlų vakarą senamiestyje ir net pradėjau čiaudėti. Apskritai manau kad Kalėdinės dainos yra atskiras savarankiškas stilius, įtinkantis bet kokiam skoniui.

O kol Lietuvoj sninga, vargšai vairuotojai kaltina kelininkus tingėjimu ir absoliučiai nesugeba važiuoti ant saujelės sniego, aš tupiu namuose apsidėsčius maistu ir panaudotom popierinėm servetėlėm. Ir vėl neišsisukau nuo peršalimo, mat buvau įsitikinusi kad bus labai smagu ir gražu pasivaikčioti aplink Rotušės eglutę šeštadienio vakarą apsiavus tik bateliais ir plonom pėdkelnėm per močiutės septyniasdešimtmečio fiestą. Aišku, buvo taip gražu, kad žmonės žiūrėjo pakraupę, o man gražu šiandien pažiūrėti į savo raudonai violetinę nosį.

Pirmadienio vidurdienis, o aš vis dar viena koja lovoj. Mama šiandien jau leido papuošti eglutę, tad tuoj pat slinksiu kraustyti spintų ir traukti lauk visokių blizgučių. Viena dekoracija, atkeliavusi iš parduotuvės Ikea, namuose jau stovi, ir jai būtinai reikia kompanijos.

Dar vienas Kalėdinis dalykas mano virtuvėj- giminaičių iš Joniškio atgabentas džiovintų vaisių ir riešutų pyragas. Jį kas tris dienas reikia laistyti brendžiu ir per šventes jau bus galima valgyti. Kvapas nekoks, nes brendis man gerų emocijų nekelia, bet tokį receptą girdžiu pirmą kartą ir jau beveik susigundžiau paminti savo principus ir mesti tą saldumynų nevartojimą.

Šiandien užteks. Kadangi akivaizdžiai esu apsėsta prieššventinio laikotarpio manija, Kalėdinių įrašų laukit greitu metu.

• Praėjusios savaitės pokštu tampa grupioko Igno atsakymas į klausimą, ar bijo kraujo: "Jo, bijau. Dar bijau aukščio, gylio ir pločio".

Ar jau pradėjot rinkti dovanėles?

Iki!

I'll be fine, I'll be good

Ou Em Džy. Prisnigo! Visą rytą draskausi po namus plėvesuodama chalatu ir dainuodama kalėdines dainas bei taip gąsdindama šunį. Nemaniau, kad būsiu šitaip pasiilgusi žiemos. Jau net eglutę niežti nagus papuošti, nors šiaip jau sakyčiau, kad dar smarkiai per anksti. Eglutė palauks, ko gero.

Atėjo dar vienas pirmadienis po dar vieno gražaus savaitgalio. Penktadienį apšokom keletą klubų, šeštadienį Rotušėj įžiebėm eglutę, sekmadienis (jau ketvirtas) praėjo G- LOFT. Livin' is easy! Beje, Kauno eglutė šiemet visaip kaip rekordiška (daug tūkstančių konkorėžių, pora kilometrų lempučių etc.), bet kartu ir gražesnė nei praėjusius kelerius metus. Bus naujas taškas pravažiuoti vakarais, be to, tiek daug žmonių prie jos fotografuojasi, užsimaniau ir aš :)

 Apskritai, kiekvienais metais išprotėju dėl visokių Kalėdinių dekoracijų, galėčiau visus metus gyventi apsikarsčius girliandom arba lemputėm.
Ir dar: jei žlugs mano dantukų fėjos karjera, atidarysiu dovanų pakavimo saloną- popieriaus, kaspinų ir lipnios juostos šventovę. Turėkit omeny.








Šiandien labai trumpai. Turiu visokių smulkių ir nelabai darbelių, apie vieną iš jų (patį smagiausią), kada nors vėliau. Čia maža užuomina apie su juo susijusią kūrybinę stovyklą ant mano kambario grindų: 

 Kalėdinėms dainoms bloge dar ne metas, jų galima prisiklausyt akropoliuose. Todėl šiandienos daina- iš savaitgalio:

• Pursuit Of Happiness
• Šiandien 20-ąjį gimtadienį švenčia SMS žinutė. Sveikinimai, žinute, bet šiuo metu naudoju nemokamą app "Facebook messenger". Čia šiaip.
• Ar žinojot, kad bučiuojantis galima apkursti? Na, mano turimos geresnės nei vidutinės fiziologijos- anatomijos žinios nepaaiškina, kaip tai įmanoma, bet tokiu faktu apšvietė dar viena išmanioji programėlė "What The Facts". Nežinau, kaip ji atsidūrė mano telefone, prisiekiu.

Iki greito!

The sound of colors

Paskutiniu metu gyvenu nuo sekmadienio iki sekmadienio. Septintoji savaitės diena anksčiau būdavo turbūt nemėgstamiausia, nes po jos juk pirmadienis. Bet sekmadienis dėl to tai nekaltas! Anksčiau paskutines savaitgalio valandas leisdavau su pižama slampinėdama po namus, dabar pastebėjau, kad įsiveda tradicija kur nors išeiti ir ramiai (arba nelabai) pažymėti savaitės pabaigą. 

pasiskolinta iš 15min.lt 

Taigi, praėjęs sekmadienis buvo dar įvairesnis, nei kiti. Pamaitinau savo ausis ir sielą tikra, gražia muzika: Žalgirio Arenoj koncertavo Katie Melua. Jei ne mama, prieš kokius trejus metus iškaulijusi, kad įrašyčiau jai šitos atlikėjos CD, turbūt iki šiol jos nežinočiau. Bet tada buvau geras vaikas, pagaminau mamai gražų kompaktą, o kadangi nuolat esu naujos muzikos paieškose, tai ir pati paklausiau. Ir ką- patiko! Baisiai malonus ausiai vokalas, nesudėtingos melodijos ir iki skausmo prasmingi žodžiai iškart prilipo ir kurį laiką Melua sukdavosi playlist'e nuolat. Kai tik sužinojo apie koncertą Kaune, mama iškart nupirko bilietus, ir sekmadienio vakarą abi draugiškai žingsniavom pasikultūrinti. 

Nesu nusiteikus rašyti recenzijas ar vertinimus, todėl susiprastinsiu iki keleto žodžių: gyvai atlikėjos balsas skamba žymiai geriau nei įrašuose, o tas paprastas nuoširdumas pravirkdė pusę arenos, tame tarpe ir mane :) 

Nors šiandien antradienis, vis dar tęsiu sekmadienio temą ir skaičiuoju, kad dar keturi sekmadieniai ir Kalėdos. Ne pačiose Kalėdose esmė, žinoma, o jų laukime, todėl ateinantį savaitgalį must visit yra eglutė Rotušės aikštėj. Netriukšmaukit, cinikai ir heiteriai, įprasti ir banaloki dalykai irgi gali būt smagūs.

Kelias paskutines savaites vis pasigendu kažko. Šeštadienį kartu su visa save gerbiančia Kauno populiacija dalyvavau "Jamam" Akropolyje ir kai pajamiau knygyne nekuklią krūvelę, supratau- skaitau gal 10 kartų mažiau nei įprastai. Tai štai, kol neapleido Red Hot Chilli Peppers manija (čia jau lėtinė įsisenėjusi liga, kuri gyventi toli gražu netrukdo), mano knygų lentynoj- Anthony Kiedžio biografija. 

Toks šiandien trumpas prišokimas, turiu grįžti į virtuvę, kur vis nenustoja bujoti mano paslaptingas talentas :) Ir kur mama vis dar niūniuoja Katie Melua dainas.

Jos šiandien ir bus vakaro dainos:

• The flood, kuri, kaip ji pati minėjo koncerto metu, yra vienas iš nedaugelio bandymų "to mess with the structure of the song".
• I cried for you, kuri turbūt ir svogūną pravirkdytų.

Pastebėjau, kad Rembo visiškai nebijo fotografuotis, skirtingai nei mano šuo Patricija, kuri bėga net pamačiusi telefoną, ką jau kalbėt apie fotoaparatą...

Ar matėt kada, kaip gražiai graužikai valgo saulėgrąžas? Talentas!

Jau tikrai baigiu. 

Iki susirašymo ir gerų sekmadienio atradimų!

Outfit Error No.2

Gero- po mažai. Toks štai trumpas sakinys paaiškina, kodėl šita rubrika dar neįsibėgėjo. Tiesą sakant, tai esu rimtai apimta pirkimo manijos, bet mano stilius palyginti kuklus, todėl itin ekstravagantiški lobiai dažniausiai lieka nuošaly.

Žodžiu, vieną vakarą po paskutines jėgas atėmusių paskaitų su savo bendražyge medžiotoja- butikų tyrinėtoja- kasinėtoja Gabriele išsiruošėm į tašką. Ir ten, žinoma, mūsų laukė staigmena. O tada jau turėjo laukti nemenkas būrelis eilėje prie matavimosi būdelių stoviniuojančių moteriškių, kol apdarą įamžinom, juo pasidžiaugėm ir įvertinom, susipykom, kuri pirks ir galiausiai nusprendėm, jog bus teisingiausia, jei neturės nei viena.

Tai štai: kiekvienam metų sezonui, kiekvienai dienai ir visoms progoms, prie visų žalsvų džinsų ir blizgančių sportinių kostiumų, prie baltų pūkuotų batų ir vestuvinių sportbačių- genuine leather paltelis, dekoruotas pusbrangiais akmenimis ir kitokiais neatpažintais objektais. 

Internete neradau nieko panašaus (na, nepersistengiau ir ieškodama), bet akivaizdu, kad čia limited edition reiškinys. Žinau, kad odinius paltus mėgsta Burberry ir Dsquared2, tai tikiuosi, kad kai šitas blogas iškils į populiarumo aukštumas, jie man padėkos :) 

Artimiausiu metu žadu užsukti į tą patį tašką patikrinti, ar paltas dar vietoje. Jei ne- įtariu tave, Gabriele!

Bet gana pokštų.

Jau mėnesis, kaip neturiu ką pasakyti. Gal ir turėčiau, bet nesidėlioja gražiai, nors tu ką. Anyway, šiandien po gana ilgo laiko tarpo mane aplankė mūza. Kukli tokia, išsigandus, bet pagavau ir laikau.

Šiandien apie nieką, kaip ir kitas dienas, kaip ir visada. Tiksliau, apie rutiną, kuri visiškai nėra blogai, nors ir skamba neskaniai.

Stengiuosi nekreipt dėmesio į farmakologiją, kurią šiuo metu graužiu. Nesakau, kad lengva pamiršti tokius nuostabius raidžių kratinius kaip metilprednizolonas arba ksilometazolinas, bet nieko bendro su jais turėti nebenoriu. 

Ignoruojant šitą raketų mokslą, visa kita- nepalyginamai geriau nei buvo prieš kurį laiką. Nežinau ir žinoti nenoriu, kas buvo tie mano vaistai, bet rudeninė depresija šiemet tikrai nevykusi. 

Gali būti, kad muzikos terapija daro savo gerą darbą kaip ir visuomet. 

Beje, apie tą muziką. Labai mėgstu dainuoti, ypač mašinoje. Pats blogiausias įprotis! Jei yra kokia statistika, kas labiausiai nukreipia vairuotojo dėmesį nuo kelio, tai šitas punktas neabejotinai yra top trejetuke. Negi aš viena dėl šito keliu pavojų kitiems..?

Užtat namuose soundtrack'as pavojaus nekelia, tai prisiminiau visokių jau užmarštin nugrimzdusių dainų ir atradau naujų. Jos ir tampa dienos dainomis:

• "Light Years Away", kurią atradau vieno serialo dėka.
• "5 O'Clock", kuri man pasirodė truputį psichodelinė vieną vakarą, kai vynas (ir ne tik) liejosi laisvai :) Čia turbūt dėl Lilly Allen akcento.
• "So Good", kuri anksčiau nekėlė jokių emocijų, bet šiandien išgirdusi per zip.fm (nesu tikra, ar galiu užsiimt reklama) net palingavau truputį. Taigi.
• Ir paskutinė- "Kiss" coveris, kurį įdomiai ir mano ausiai gana profesionaliai atlieka Maroon5 savo albume "Overexposed", apie kurį kažkada rašiau.

Linkėjimai nuo Rembo, kuris kaip tik šiuo metu su manim klausosi muzikos ir vakarienei doroja morką. 

Šiltų vakarų ir iki greito pasimatymo!

Katino dienos

Šildymo sezono laukiu kaip kokių Kalėdų. Kiekvienais metais spalis būna tikrai-ne-namų mėnesis, nes čia neįmanoma būt, nebent apsikamšai chalatais ir kaldromis. Ir tai ne kas- nosis šąla. Na, ne taip jau gal ir blogai, nosis nešąla. Bet dar prieš dvi dienas buvau ten, kur temperatūra dvidešimt septyni laipsniai, todėl mano organizmui šiuo metu nelabai gera.

Stambulas labai neblogas. Žiauriai didelis, judrus ir triukšmingas. Ten gyvena 14 milijonų (taip, keturiolika) žmonių ir važinėja 4 milijonai mašinų. Dar truputį prišiukšlinta ir nelabai skaniai kvepia- žuvim, šiukšlėm, dar nežinia kuo ir degintais kaštonais (kurie, beje, yra netikėtai skanūs, kažkas tarp pupelių ir riešutų). Ten baisiai daug padirbtų vardinių daiktų (kokybiškų ir nelabai, pigių ir nelabai, gražių ir nelabai), japonų turistų, kačių, gražių europietiškų parduotuvių ir vandens. Vandens tai tikrai daug- Stambulas yra prie Marmaro jūros, o europinę ir azijinę dalis skiria Bosforo sąsiauris, pločio kaip kokie trys Nemunai. Bet iš esmės visur, kur neužstoja pastatai, galima iškart matyt du žemynus.
Pasakoti, aišku, galima be galo. Bet viską pamatyti vis tiek reikėtų savo akim- ir vaizdą iš lėktuvo, kai net ir pakilus aukštai, miesto ribų nesimato, ir tą išprotėjusį eismą, kai visi suka bet kur, niekas nepaiso šviesoforo spalvų ir signalina taip, kad, atrodo, viena vairuotojo ranka laiko vairą, kita- visada nukreipta spausti signalą. Dar prie kirpyklos gatvėje džiūstančius rankšluosčius (net keliose vietose taip pasitaikė), netikrų Hugo Boss kojinių pardavėjus, savo prekę siūlančius narkotikų dylerio stiliumi, tiltus tarp Europos ir Azijos, netikrą žolę, kaip kilimėliai išdėstytą parkuose (parkas- tai kokie penkiolika medžių ir trys suoliukai), skaromis galvas apsivyniojusias čikas, kurios dėvi gerus džinsus ir Conversus arba dangoraižių aukščio aukštakulnius, prieskonių turgų, kur visiškai nesupranti, kas yra kas, bet visko gali paragaut nemokamai. Dar būtinai reikia paragaut turkiškų ledų, kurie į įprastus ledus panašūs tik tuo, kad šalti. Ir, aišku, turkiškų kebabų, tų tikrųjų, kurie, kaip žinia, neturi nieko bendro su tais, kurių verslas bujoja Lietuvoj. Man, nemėgstančiai mėsos, skaniausias maistas ten buvo tokie dideli riestainiai su gal centimetro storio sezamo sėklų sluoksniu. 

Stambulo mados savaitės reklama. Mados savaitė prasidėjo tą dieną, kai jau reikėjo išvažiuoti, dėl ko baisiai apmaudu, nes tokio lygio visuotiniai renginiai Marijos Žemėj nevyksta ir dar kurį laiką, ko gero, nevyks.

Vietose su tokiu vaizdu ir prie kažkokių lankytinų rūmų daug kur Europoje dažniausiai būna arba paauksuoti restoranai ir viešbučiai, arba  kokių nors nemirtingųjų nekilnojamas turtas. Čia viso labo vietą užima nelabai išvaizdžios kavinės su aplūžusiom kėdėm.

Žolės ritinėliai, kurie bus pakloti ant žemės ir apgaudinės turistus atstodami  veją.

Kai kavos pardavėja paklausė, koks mano vardas, pasakiau "Agne" ir dar padiktavau paraidžiui angliškai. Almost right.

Turkiška arbata, kuri lyg ir niekuo neypatinga, bet ją siurbia visi visur ir visada. Gal įsipila šlakelį kitą ko nors...

Stambulo universitetas

"Four Seasons" viešbutis, kurį gidai rodo turistams ir pasakoja daugiau negu apie kokias mečetes.

Vietiniai, išgirdę kalbant angliškai arba dar kaip nors, iškart klausia, iš kokios šalies esi. Vieni tokie, užkalbinę kavinėje, iškart pareiškė, kad mūsų gera krepšinio komanda, ypač "the short one" Jasikevičius, kuris yra "crazy, but very good". Bet daugelis tik numykia kažką, kad žino, kur ta Lietuva, arba sako "Is that Serbia or something?". Nieko naujo.

Gyvenimas per trumpas, kad grįžtum į vietas, kur jau buvai, bet į Stambulą dar nuvažiuočiau. Arba gal palyginimui į kokį Turkijos kurortą, pažiūrėti, kuri yra ta tikroji Turkija.

Kol kas Kaune prisitaikau prie šalčių ir leidžiu sau pačilinti, nes mokslai nespaudžia, tai ir plėšytis nėra ko. Šiandien sliūkindama namo klausiau muzikos, kurios visą savaitę man neprireikė, ir taip gera pasidarė, taip smagu pačiai su savimi.  
Panašu, kad jau kvepia geresniais laikais ir mano kieme. Net nesvarstau, ar ilgam- tikriausiai ne- bet pakaupsiu tų džiaugsmo atsargų, prireiks dar.

•  Vakaro daina man kažkodėl asocijuojasi su linksmybėm. Gal neprisimenu kažko.
• Nepamirštam, kad sekmadienį rinkimai. Ne man kalbėti apie politiką, be abejonės. Bet vakar ant namų durų rankenos radau pakabintą kortelę su kažkokios partijos pavadinimu ir visais reikalais, o ant kitos pusės didelėm raidėm buvo parašyta, jog blogus politikus išrenka žmonės, neateidami balsuoti. Taip kad piliečiai turi atlikti savo pilietinę pareigą. 
• Feisbuke užtikau kažkokią naują madingą grupę "padlyzos". Dar nesu tikra, koks viso to tikslas, bet kažkoks įdomus humoras.
• Prisiminiau seną gerą daiktą- močiutės megztas vilnones kojines, su kuriom gyvensiu, kol radiatoriai nesušils. Ir nesvarbu, kad kojas iki kraujo nugrauš.

Kaip tik prasideda gražiausias rudens laikas, kai viskas spalvota, tai pasidžiaukit tuo ir nesušalkit ir iki pasimatymo!